„Faust Is Dead“ - antroji Mark'o Ravenhill'o pjesė, kalbanti apie žmogiškąją egistenciją; tai tamsus, šokiruojantis, tačiau ir juokingas, meditatyvus kūrinys, apjungiantis Mišelio Fuko filosofiją su Fausto herojaus archetipu. Pagrindinis pjesės veikėjas - populiarus filosofas; pramoginėje laidoje jis paskelbia apie žmonijos ir istorijos pabaigą, dėl šio pareiškimo yra viešai pasmerkiamas, tad galiausiai nusprendžia gyventi „paprasčiau“: drauge su jaunu, įtakingo verslininko sūnumi keliauja po Ameriką, gyvena intensyvų hedonistinį gyvenimą, kvestionuoja jo tuštybę ir prasmę. Ką šiandien mums reiškia žmonijos pažanga? Ar šiuolaikinis žmogus vis dar svajoja apie „geresnį“ pasaulį, ar už jį svajoja reklaminės antraštės?
Pasak F. Fukuyamos, žmogus prarado norą konkuruoti ir pasimetė apatiškoje egzistencijoje, kurioje žmonijos progresas yra labiau mechaninė idėja, kuriai tarnauja sistema, o ne pačios sistemos atspirties taškas. Esame egoistiško žmonijos vystymosi proceso pabaigos liudininkai ir dalyviai, susiskaldę ir priešiški vieni kitiems, patys save atvedę iki nuolatinės grėsmės mūsų pačių egzistavimui, taško. Būtent apie žmogų apėmusią letargiją kalbama ir M. Ravenhillo pjesėje: „Žmogus miręs, žinai. Ir progresas. Pažanga taip pat. Ir žmonija. Taip, žmonija mirusi.“
Artūras Areima : "Ryškiausiai prasmė šiandieniniame pasaulyje atsiskleidžia šalia smurto ir kraštutinumo, tad jautresnis žmogus, jausdamasis nereikalingu, yra linkęs provokuoti save ir aplinkinius, agresyviau kelti aktualius, aštrius idėjinius klausimus, tačiau dažnai vietoje pritarimo sulaukia pašaipos - dauguma renkasi nuo problemų nusisukti ir tiesiog džiaugtis gyvenimu - džiaugsmas ir pozityvumas yra paklausiausia šiandieninio, kapituliuojančio pasaulio prekė."
