Stanisław Ignacy Witkiewicz (Witkacy) yra XX a. lenkų dramaturgijos klasikas. Jo 1921 m. sukurtas kūrinys "Mažame dvarelyje pasirodo kaip ironiškas komentaras idiliškai kaimiškai tradicijai, kurios simboliu tampa „mažas, ramus, medžių apsuptas dvaras“ – motyvas, gyvavęs lenkų literatūroje nuo pat jos ištakų. Čia vyksta gyvenimas be tikro smalsumo gyvenimui ir be gilesnio susidomėjimo bet kuo. Jo esmė – lėtas, tingus ir beaistris kasdienių įvykių apmąstymas, kurio ritmą diktuoja nustatytos valgymo valandos. Net patys neįprasčiausi ir drastiškiausi faktai priimami be ypatingos nuostabos, o kartais net su vos pridengtu abejingumu. Netikėtą nuostabą nesukelia net ir mirusios namų šeimininkės dvasios pasirodymas – ji sugrįžta iš anapus lyg iš eilinės kelionės, kad užbaigtų savo reikalus žemėje. Tai nereali situacija, tačiau Witkacy ją pasakoja visiškai realistiškai, pasitelkdamas pasticho elementus. Siurrealistinė istorija tampa pasakojimu apie žmogaus normalumą nenormaliame pasaulyje...