Šio kūrinio pavadinime keliamas klausimas kilęs iš akimirkos, kai pradėjau galvoti apie savo mirtį. O tiksliau apie tai, kas liks po manęs. Juk visi turime žmonių, kurių nebėra su mumis. O gal jie? Mūsų prisiminimuose? Bet ką daryti, jei prisiminsime juos kitaip, nei jie buvo iš tikrųjų? Kokie buvo jų balsai? Arba kaip kvepėjo jų oda? Kas juos prajuokino? Manau, kad tai yra tiek pat politinė atsakomybė, kiek intymus gerumo aktas, nusprendžiant, ką ir kaip atsiminti. Todėl ieškau žmonių, kurie norėtų mane prisiminti kaip gerumo aktą. Kaip manai, ar tai gali būti tu?