„Naktis prieš“ siužetinę liniją padiktavo ukrainiečių kilmės rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio (1809 – 1852) apysaka „Naktis prieš Kalėdas“ (iš rinkinio „Vakarai viensėdyje prie Dikankos“). Spektaklio epicentre – Ukrainoje, Dikankos kaime prieš didžiąsias metų šventes įsiplieskusi vaikino Vakulos ir aikštingos gražuolės Oksanos meilė. „Naktyje prieš“ veiksmas perkeliamas į šiais laikais vykstantį pašėlusį ir aistringą vakarėlį, kuriame atsiskleidžia visa N. Gogolio kūrybos atmosfera, magija, personažai sužimba naujomis spalvomis. Ekstravagantiški veikėjai, impozantiški Daivos Urbonavičiūtės sukurti kostiumai, o Vitalijaus Strigunkovo scenografija atvira – be kulisų, už kurių galėtum pasislėpti... Spektaklio koloritą paryškina ukrainiečių tautosaka, humoras. Spektaklis atmosferiškai susišaukia ir su Stanley Kubricko filmu „Plačiai užmerktos akys“ ar Andrew Miksys fotografijų serija „Disco“... Kada pasideda ir baigiasi žaidimas? Kur riba tarp šventumo ir nuodėmės? Ar įmanomas apsivalymas, kuriam priešinasi naktis? Kas dar? Vakarėlis tiesiog tęsiasi.

Režisierius Žilvinas Beniušis: „Gogolio kūrinyje vystoma laisvos valios ir lemties tema. Pasaulis regimas kaip viena didelė žaidimų aikštelė. Spektaklyje keliame klausimus, ar mes apskritai nustojame žaisti, ar meilė ir mirtis yra tik šio didžiojo žaidimo dalis? Spektaklio veikėjai naktį susirenka į vakarėlį, kuriame paruošta šventinė scena. Jame emocijos, troškimai pasiekia maksimalią dvasinę, psichologinę įtampą... Aistros ir noro pasirodyti vedami veikėjai lipa į sceną, prieš akis vystosi siužetas ir intrigos, kurios klounados instrumentais parodomos tarsi pro padidinamąjį stiklą. Gogolio personažai ir mes, žiūrovai, tikėdamiesi laimingo finalo, tarsi atliekame savotišką išpažintį.“
Žilvinas Beniušis – režisierius, aktorius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, Šiuolaikinės intelektualios klounados teatro įkūrėjas, organizacijos „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“ ugdomasis vadovas ir klounas. Režisierius spektaklyje siekia maksimaliai išnaudoti šiuolaikinės klounados žanrą, fizinio bei žaidybinio teatro raišką.

 Aleksandras Puškinas 1831 m. laiške Aleksandrui Vojeikovui rašė: „Ką tik perskaičiau „Vakarus viensėdyje prie Dikankos“. Mane pribloškė. Štai kur tikras linksmumas: nuoširdus, nevaržomas, be maivymosi, be šventeiviškumo. Ir koks poetiškumas! Visa tai mūsų literatūroje taip neįprasta, jog dar iki šiol neatsipeikėjau. Man pasakojo, kad leidykloje Gogolio teksto surinkėjai, dirbdami su jo knyga, leipo iš juoko. Molièreʼas, Fieldingas tikriausiai būtų buvę laimingi prajuokinę savo leidėjus.“.

Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais