Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911)
„Aš pasistengsiu ateitį sutvarkyti taip, kad mes vėl galėtume leistis jūros pakrante, bet jau nebe pasivaikščiodami, o keliaudami“ (iš laiško broliui Povilui, Leipcigas, [1902] IV 20 / V 3)

Jūra ir kalnai – tai tas M. K. Čiurlionio įkvėpimo šaltinis, kuris jį skatino tiek mintyse, tiek gyvenime kilti aukštyn, skristi tolyn, žvelgti platyn ir gilyn – nuo jūros dugno iki aukščiausių kalnų viršūnių.
Vargonininko tėvo mokomas Konstantinas jau nuo 7 metų grojo iš natų. Muzika buvo pirmoji jo, kaip menininko, kalba. Gyvendamas Druskininkuose, jis vaikystę leido prie Nemuno, Ratnyčėlės, Dzūkijos ežerų. Išvykęs mokytis muzikos į Plungę, laukdavo išvykų į Palangą prie Baltijos jūros, kur galėdavo jūra ne tik grožėtis, bet ir nardyti. Išvykęs į Varšuvos muzikos institutą (1894–1899), o vėliau į Leipcigo konservatoriją (1901–1902) su jūra turėjo trumpam atsisveikinti, tačiau jos prisiminimus stengėsi pagauti muzikoje – nuo 1903 m. kūrė simfoninę poemą „Jūra“.M. K. Čiurlionis. 1901 m.

Turėdamas išskirtinę savybę matyti muziką ir girdėti vaizdus, M. K. Čiurlionis nuo 1903 m. ėmėsi dailės – lankė Jano Kauziko piešimo pamokas, vėliau Varšuvos dailės mokyklą (1904–1906). Muzikos neapleido – kūrė melodijas, harmonizavo lietuvių liaudies dainas. Tapyboje ieškojo būdų, kaip sujungti muziką ir dailę ir tai darė labai sėkmingai. O jūra, kalnai, saulė yra visą laiką jo kūryboje pasikartojantys motyvai.M. K. Čiurlionis prie savo kūrinių Varšuvos dailės mokykloje

Galimybę vėl pamatyti jūrą, šį kartą Juodąją, suteikė bičiulė ir mecenatė Bronislava Wolman, 1905 m. pakvietusi M. K. Čiurlionį su draugais praleisti atostogas Anapos kurorte prie Juodosios jūros. Čia menininkas atsiskleidė ir kaip fotografas – iš kelionės parsivežė savo paties sukurtą nuotraukų albumėlį.M. K. Čiurlionis Anapoje. 1905 m.

Anapoje M. K. Čiurlionis išvydo ir galingus, jį įkvepiančius kalnus. Kompozitoriaus ir dailininko kūryboje kalnas – tai ir tikslas, ir kelionė, ir savęs paieška, ir atradimai, ir dvasinis pakilimas.
Vėliau, susipažinus su būsima žmona Sofija Kymantaite, jūra tapo jų abiejų meilės simboliu. Palanga, tiltas į jūrą, bendri planai rašyti operą „Jūratė“ – tai jų 1908 m. meilės vasara prie Baltijos jūros. „Tas mėnuo Palangoje – su nieku nesulyginamas sapnas. <…> Tolimi pasivaikščiojimai, ir vis taip, kad saulėlydžiui būtume pajūryje. <…> Taip ir prasilinko ta vasara kaip viena akimirka. Sužadėtiniai. Meilė sferoje rausvų debesėlių – Slovackio poezijos ir to, koks bus mūsų gyvenimas – kūrybinis gyvenimas.“ (Iš S. Čiurlionienės prisiminimų)
M. K. Čiurlionis ir Sofija. 1909 m.

S. Kymantaitės-Čiurlionienės kambario-muziejaus nuosavybė.