Alter Ego – tai „kitas aš“, mūsų geroji pusė, sąžinė, vedlys. Jis pasirodo angelo pavidalu ir kreipiasi į žiūrovus išmintingais žodžiais, nuolat pabrėždamas, kad baisiausia – „…kai turim akis, bet nematom, turim ausis, bet negirdim“. Spektaklis prasideda atgijusiu P. Breigelio paveikslu „Aklieji“ (1586 m.), kuomet į virvę įsikibę neregiai pradeda savo kelionę. Kartu su jais žiūrovai pasiners į Žmogaus Dramblio, iš tiesų gyvenusio asmens – Džono Meriko (g. 1862), išgyventus jausmus. Jis patyrė žmonių abejingumą, o kartu ir gailestingumą. Spektaklio personažai pamažu išsivaduoja iš dvasinio mankurtizmo, atranda savo pašaukimą, kelią ir tikslą. Pasaulis vėl nuostabus, stebuklingas ir šventas kaip baigiamasis „gyvasis paveikslas“ – M. K. Čiurlionio „Karalių pasaka“.