Fotografė Laura Vansevičienė
Projektą remia Lietuvos Kultūros taryba
H. Müller pjesėje „Hamletmachine“ jaunystė priešinasi ir kariauja su praeitimi tam, kad galėtų keisti ir kurti savo ateitį. Siekiant išsilaisvinti iš nesibaigiančio smurto istorijos ciklo, praeitis yra kvestionuojama ir dekonstruojama. „Hamletmachine" drąsiai paliekama psichologinio pasakojimo sfera ir sukuriamas išduotos revoliucijos kraštovaizdis.
Režisieriaus Artūro Areimos kuriamo spektaklio meniniai iššūkiai ir sąmoningas, formų paieškos inspiruotas pasipriešinimas šiam sudėtingam tekstui skatina žiūrovą sąmoningai, racionaliai svarstyti apie didžiųjų sociokultūrinių virsmų keliamas visuomenines ir žmogaus savivokos problemas. Spektaklio kūrėjai atsispiria nuo transgresijos, t.y. ribų patirties, dievo mirties idėjos; žmogus po Dievo mirties – tai žmogus, kurio pamatinė apibrėžtis yra ne atvirumas Dievo beribiškumui, bet gebėjimas aptikti savo ribas. Transgresija – tai ne tik Dievo netekties fiksacija, bet ir Dievo, kaip neįmanomybės, paliudijimas. „Aš ne Hamletas... Mano dramos jau nebėra“ - kuo daugiau kalba pjesės personažai, tuo darosi aiškiau, kad jie tėra įkvėpti savo pačių istorijų, egzistuoja sustojusiame laike, uždaroje būsenoje. Spektaklis verčia žiūrovą susidurti su jauno žmogaus, kamuojamo nerimo, prasmės paieškos, ir bandymo suvokti save per destruktyvias, ribines patirtis, sąmone.
