Prieššventinės vaikų maudynės pasiturinčių inteligentų šeimoje netikėtai liaujasi auklei stvėrus kirvį ir nukirsdinus vieną iš globotinių. Istorija pasibaigia taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjusi – po virtinės absurdiškų mirčių pjesėje pritrūksta personažų. Štai tokį žymaus rusų absurdisto Aleksandro Vvedenskio (1904–1941 m.) siužetą žiūrovams siūlo režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklio kūrybinė grupė.
Pjesėje tvyro absurdu alsuojantis šv. Kalėdų laukimas, blaškosi karikatūriška patina paženklinti personažai. Alogizmų, naivumo bei siaubo derinyje esti ir žiupsnis sakralumo. Paradoksalios poezijos, metafizikos bei lingvistinių žaidimų sankirtoje nesąmonė tampa reikšmingesnė už sąmonę, fragmentacija – už vientisumą.
„Vaitkaus kūryba nebetelpa į jokius „kultūrinius“ rėmus.“ (Daiva Šabasevičienė)
„Vaitkus šįkart konkretizuoja savąjį daugybę kartų pasirašytą pasaulio idiotizmo manifestą.“ (Šarūnė Trinkūnaitė)
„Akivaizdu, kad šis stilius, sintezuotas iškilmingai tragiškas veiksmas, pusiau opera, pusiau performansas visiškai atitinka laikmečio poreikius: kaip sujungti avangardą ir vaizdingumą, bet tuo pačiu nesukurti komfortiškų santykių su žiūrovais.“ (Pavelas Rudnevas)
Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
