Pasaka apie senos raganos pamestus karaliaus vaikus, apie broliškumą, atjautą ir pasiaukojimą. Apie tai, kad jeigu sieksi savo tikslo, būtinai jį pasieksi. Pasakos personažai sukurti iš spalvotų siūlų kamuoliukų, ričių, mezginių skiaučių, suveltų kuodelių, nertų kepurių, servetėlių ir neužbaigtų mezginių. Kiekvienas siūlelis, kaip takelis, galiausiai jus nuves į tikros karalystės, į gražios pasakos pasaulį.
Pasakos – tai lyg vaistai, nes turi gydomųjų galių, neversdamos mūsų daryti, būti, veikti – užtenka jų tik klausyti.
Pasakose yra priemonių, padedančių pataisyti arba atkurti bet kokią prarastą sielos spyruoklę.
Pasakos sukelia liūdesį, jaudulį, užuojautą, iškelia klausimų ir verčia ko nors siekti. Pasakose yra pamokymų, padedančių mums brautis per gyvenimo sunkumus. Veikėjų skirstymas pasakose į gerus ir blogus turi taip pat nemažai ugdomųjų savybių. Vaikai skaitydami pasakas patys gali atsirinkti, kas yra geri ir blogi veikėjai, ir gali pamatyti, kas jiems nutinka.
Pasakos padeda vaikui lengviau susidaryti įvaizdį apie tai, koks turi būti doras ir geras žmogus visuomenėje, ir leidžia apsispręsti, kokiu žmogumi geriau tapti užaugus.
Pasakos yra tarsi kūrybiškai išreikštų taisyklių ir vertybių rinkinys.