Spektaklis apie moters atkaklumą ir kantrybę veikiant kenčiančiųjų ir nuskriaustųjų labui, tiesos ir garbės naudai, ginant žodžio ir spaudos laisvę. Veiksmas vyksta 1945 m. spalį, paskutinėmis herojės gyvenimo valandomis: atėjęs Mirties tarnas jai leidžia prisiminti visa, kas nutiko; uždelsus prisiminimais laiką, atvyksta pati Mirtis, siekianti padėti išvengti sovietinio saugumo persekiojimų ir pasitikti jauną sutuoktinį Joną.
Pjesė parašyta remiantis dokumentiniais (archyviniais) ir moksliniais (publikuotais) šaltiniais, tačiau tik kūrybinis jų interpretavimas pjesės autoriui suteikia galimybę pabrėžti vertybinius žmogaus veiklų prasmės, reikšmės, įtakos dalykus, o režisieriui – išryškinti asmenybės vaidmenį trumpoje epochų permainų istorijoje.
,,Herojė – atkakli, ryžtinga moteris, veikusi kenčiančiųjų ir nuskriaustųjų labui, tiesos ir garbės, žodžio laisvės naudai, paskutinėmis gyvenimo valandomis susiduria su laiku atvykusios Mirties klausimais, kuriais verčiama prisiminti visa, kas ir kodėl įvyko svarbiausia.
Scenoje pateikiama politikės ir visuomenininkės Felicijos Bortkevičienės, išgyvenusios kelias skirtingas santvarkas, biografijos linija remiantis dokumentiniais (archyviniais) bei moksliniais (publikuotais) šaltiniais, išryškinant asmenybės, kuri nuolat susidurdavo su persekiojimu, dramatizmą. Kūrybiškas faktų interpretavimas leidžia aktoriams dialogais ir judesiu perteikti veikėjų jausmus, įsitikinimus, gerąją viltį. Žiūrovo vaizduotei paliekama galimybė ištrinti ribas tarp laikotarpių, kad pagautų pagrindinę – žmogaus prasmės būti idėją – mylėti, kurti, aukotis, ginti. Nepriklausomai nuo istorinių aplinkybių ir patiriamų skriaudų“.
Andrius Vaišnys
