Tegyvuoja vaizduotė!
Vieną dieną, senyvo amžiaus vyriškis iš La Mančos nusprendžia iškeliauti į pasaulį kaip klajojantis riteris. Įkvėptas riteriškų romanų, jis save vadina Don Kichotu ir skiria sau kovotojo prieš blogį rolę, tuo pačiu siekiančio naujojo „Auksinio amžiaus“. Kartu su savo ginklanešiu Sanču Pansa jie ieško nuotykių, tačiau vietoje herojiškų poelgių išgyvena gėdingus pralaimėjimus. Nepaisant to, jų vaizduotėje, jie yra nenugalimi kovose su burtininkais, demonais ir žvėrimis. Don Kichoto akimis mes kvestionuojame mus supantį pasaulį ir klausiame savęs:
Ar šis pasaulis iš tiesų yra toks, koks yra?
Ar jis tikrai yra vienintelis įmanomas pasaulis?
Ar negalėtų pasaulis būti visai kitoks?
Migelis de Servantesas Saavedra, būdamas pašėlęs nuotykių ieškotojos, pirmąją šio kūrinio dalį pradėjo rašyti dar kalėjime, 1605 m. „Liūdnojo vaizdo riterio“ nuotykiai net ir šiandien žavi mus. „Don Kichotas“ - tai Ispanų literatūros šedevras, duoklė nuotykių dvasiai bei visų svajotojų pasaulio vizija.
Jaunosios kartos vokiečių režisierius Nikolas Darnstädt spektaklyje kuria stulbinančius vaizdų pasaulius, kurie žavi savo išdidinta estetika. Kūrinio sceninėje adaptacijoje idėjų, kūrybiškumo ir fantazijos galią priešinama su realybe ir jos socialinėmis normomis. Režisieriui Don Kichotas yra kūrėjas, menininkas. Ir kiekvienas tikras menininkas yra „Liūdnojo vaizdo riteris“, nes išgyvena vienatvę. Jis mato pasaulį tokį, kokio kiti negali matyti, o gal ir nematys. Ir jam nieko daugiau nelieka, tik klausti: ar pasaulis, kurį visi kiti vadina „tikrove“ iš tiesų yra tikras? Niekas nesupranta jo ir jis nesupranta nieko. Todėl jis siaubingai vienišas. Liūdnas vaizdas.
