Mariaus von Mayenburgo „Kankinys“ („Märtyrer“) pastatytas ir tebestatomas daugelyje Europos teatrų. Pjesėje pasakojama apie vienišos motinos auginamą paauglį Benjaminą. Kai Benjamino mamai pranešama, kad sūnus turi problemų mokykloje, ši pirmiausia pagalvoja apie narkotikus. Bet vaikinas „sėdo“ ant kitokios adatos – Biblijos. Moksleivis Šventajame Rašte randa visus atsakymus, jį paverčia aplinkinių kankinimo ir terorizavimo įrankiu. Benjaminas mano vienintelis žinantis, kas – gerai, o kas – blogai. Dėl to kyla konfliktai, susipriešinimas, psichologinė kova. Mokykloje jis paskelbia karą ištvirkimui. Kad ir – atsisako eiti maudytis į baseiną, nes merginos su bikiniais žeidžia jo religinius jausmus. Ir tai tik pradžia.
Dramaturgas M. von Mayenburgas „Kankinį“ parašė 2012-aisiais, tais pačiais metais pats ją pastatė „Schaubühne“ teatre Berlyne. Pjesė, kurią sudaro 27 trumpos ir konkrečios scenos, primena kino scenarijų, jos probleminis laukas platus ir aktualus – idėjų kova, nagrinėjamas ekstremizmo ir religijos vaidmuo visuomenėje, atskleidžiami vakarietiškos visuomenės prieštaravimai, susiskaldymas, fanatizmo grėsmė ir kaip tai koreliuoja su religija. Pjesėje atskleidžiamas totalus suaugusių žmonių, visuomenės sutrikimas susidūrus su krikščioniškuoju radikalizmu. Teatro kritikai šios pjesės efektą lygina su rankinės granatos sprogimu – tekste apnuoginamas neoliberalizmas, politinis korektiškumas bei pakantumas, itin atvirai kritikuojami jaunus protus gundantys prietarai. „Kankinyje“ lytinio, socialinio brendimo beprotybė, aistros prilyginamos tikėjimo uolumui neatsitiktinai.
Teatro kritikas Andrius Jevsejevas, apžvelgdamas net tris 2015 m. įvykusius M. von Mayenburgo „Kankinio“ pastatymus Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje, akcentuoja, jog Benjaminas Ziudelis nesileidžia į jokius kompromisus, be perstojo kelia sumaištį, įsivelia į konfliktus. Su vieniša savo motina, klasės draugais, mokytojais bendrauja vien žarstydamas tiesmukai suprastas Šventraščio tiesas, reikalaudamas besąlygiškai laikytis pustrečio tūkstančio metų senumo dogmų. Karščiausias konfliktas įsižiebia tarp jo, religinio fundamentalisto, ir biologijos mokytojos Erikos Rot, lygiai taip pat radikaliai nusiteikusios ateistės darvinistės.
///
BENJAMINAS
Šiandien, šventojo Polikarpo dieną, Dievo ir pasaulio akivaizdoj pareiškiu: man nusibodo. Nusibodo slėptis ir apsimetinėt sergančiu, nors esu vienintelis sveikas. Man nusibodo, kad nuogi Lidijos pečiai dušo dulksnoj blizga kaip glazūruotos spurgos. Nusibodo per aprasojusius akinius spoksot į Melanės tarpkojį, kai ji plaukia prieš mane. [...] Taiksčiaus su tuo, gal anksčiau ir nesupratau, bet dabar suprantu, aiškiai jaučiu ir net mano kūnas tai išduoda, todėl šiandien, šventojo Polikarpo dieną, skelbiu karą nedorovei [...].
Jūs žinot, kad tai neteisinga ir kad einam lengviausiu keliu. Jūs žinot, kad kitos religijos dėl to iš mūsų juokiasi. Kitos religijos turi Dievo karius, sprogdintojus savižudžius, kankinius, kurie atsisako gyvybės dėl neteisingo tikėjimo. Šiais laikais joks krikščionis taip nebesielgia. Visi mano, kad reikia kalbėtis ir rast kompromisą, kad Kalno pamokslas yra vien apie toleranciją, ir kad neturim tiek skruostų, kad galėtumėm juos kiekvienam atsukti. Taip yra todėl, kad neskaitot Rašto ir susikūrėt hipių Dievą, su kuriuo gerai jaučiatės, kuris viską atleidžia, yra už taiką ir rūko hašišą. Bet visa tai nesąmonė, nes Viešpats sako [...].
(Marius von Mayenburg. „Kankinys“. Iš vokiečių kalbos vertė Jurgita Mikutytė)
