„Paprašykite kiekvieną keleivį papasakoti savo gyvenimo istoriją, ir jei atsiras bent vienas, kuris nebūtų dažnai keikęs savo gyvenimo ar kuris sau nebūtų nuolat kartojęs, esąs nelaimingiausias žmogus, meskite mane žemyn galva į jūrą!”

Spektaklis palies jaunosios kartos ambicijų, idealizmo ir jaunatviško maksimalizmo skaudų susidūrimą su realybe, kurioje pragyvenimas, išgyvenimas ir sugyvenimas atima svajonių įgyvendinimo laiką, o vėliau – ir norą. Optimistiškai auklėti būti ypatingais, užkariauti pasaulį ir siekti savo svajonių, nes „viskas įmanoma“, realioje „gyvenimo rinkoje“ atrandame, kad tenka daryti darbus, o ne svajones, pasaulyje išgyventi, o ne jį taisyti.

Spektaklyje optimizmas pasireiškia kaip blogas tikėjimas, kad pasaulis yra geras, griežtai determinuotas, kuriame dėl savo nesėkmių galime kaltinti tik savo kvailumą, per mažas pastangas ir pan. Voltero apysakos statiškais veikėjais siekiama pademonstruoti vertybių ir tikėjimo krizę. Pastaroji krizė, kilusi Švietimo epochoje, kiek kitokia forma matoma ir šių dienų Lietuvoje, pasaulyje. Žmogaus vertybės, savybės – veikiamos įvairių technologijų, medijų peršamų vartojimo norų – pradedamos vertinti kitaip: naivumas tampa seksualiu, draugiškumas – į namus pristatoma preke, atlaidumas – nuobodumu, žmonių abejingumas – norma. Ši vertybinio pokyčio tema aktuali ne tik skirtingų kartų santykyje Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tai verčia sugrįžti prie elementarių pasvarstymų apie vertybių kūrimą(si), kaitą, globalumą, jas apgaubusius mitus. Voltero filosofinė apysaka – nors ir nukelia į senovę – tačiau idėjų ir svartymų perpektyvumu tampa itin aktualia šiuolaikiniam žmogui. Pastatyme „Teatrono“ trupė Kandido nepasiduodančiomis akimis pažvelgia į šias skaudžias temas per komiškumo prizmę.