Suradau ją, Virdžiniją Vulf, tiksliau, jos romaną „Ponia Delovėj“, tikriausiai alkio kurti vedina. Tai nutiko seniai, beveik prieš dešimtmetį, ir nuo tada mintis sukurti spektaklį Virdžinijos Vulf tema manęs niekaip neapleidžia. Tokia keista mano lemtis Teatre (vis bandau perklausti – ar tikrai sėdžiu savo rogėse) – kad išgyvenčiau, turėjau parūpinti darbo sau pačiai. Teatre siūlomi vaidmenys – trupiniai, o aš per daug smalsi, nekantri, kad išlaukčiau to kažko išsvajoto. Apsidairau ir matau minias į mane panašių kolegų, kurie per savo karjerą sulaukia vos kelių rimtesnių vaidmenų. 

Tačiau mūsų romanas su Virdžinija Vulf užtruko. Tiek kartų mėginta įveikti šią medžiagą, tiek žmonių bandyta užkrėsti šia idėja... Tiek pagalių sulaukta iš Likimo... Belieka stebėtis savo pačios ryžtu – nejau „mintys materializuojasi“? 

Autorė man svarbi, nes parodė savo lobius ir net davė raktą, kaip juos atverti ir jais naudotis. Manau, sudėtinga skaityti šios rašytojos kūrinius be žinių apie ją pačią – „mano sielos paslaptys, patirtys surašytos mano darbuose“. Man taip nutiko su jos „Dienoraščiais“, užtiktais gastrolių metu Sankt Peterburge. Tada ir prasidėjo kelionė link jos. 

Virdžinija Vulf svarbi vien tuo, kad patenka į geriausių pasaulio rašytojų šimtuką. O jeigu jos skambantis it krištolas, išjaustas, vibruojantis „sąmonės srautas“ surezonuos su skaitančiojo sąmone – gali nutikti kaip man. Tiesiog bus sunku išsivaduoti 

Neringa Bulotaitė