Galima nužudyti žmogų, bet negalima jo priversti būti kažkuo kitu. (Robert Antelme) 

 

Kaip, kada ir kodėl nustojame į Kitą žvelgti kaip į žmogų? Pačioje Franzo Kafkos kūrybos šerdyje visuomet galima užčiuopti nagrinėjamas skirtingas nužmoginimo formas. Istorija apie vabzdžiu pavirtusį Gregorą Zamzą kelia klausimą apie tai, kokios yra mūsų atjautos kitam ribos: kaip vyksta tapatinimosi procesas, kaip yra konstruojamas Kitas, ar sugebame priimti Kitą kaip žmonijos dalį. Šiame spektaklyje bus siekiama nagrinėti sudėtingą dialektinį ryšį tarp dviejų skirtingų politinių (plačiąja prasme) mechanizmų: empatiško susitapatinimo iš vienos pusės, ir nužmoginimo iš kitos. 

Kafkos kūriniuose esantis prasmių laukas be galo platus, nepasiduodantis paprastoms, vienareikšmėms interpretacijoms. Siekiant atverti skirtingus jų lygmenis, spektaklyje svarbiausia vis dėlto megzti dialogą su realybe, kurioje gyvename. 

1914 m. liepos 28 d. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir vos po kelių dienų F. Kafka pradėjo rašyti bene garsiausią savo romaną „Procesas“ (kuris liko nebaigtas, ir publikuotas be rašytojo leidimo tik po jos mirties). Ir nors šie du įvykiai nėra susiję abipusio priežastingumo ryšiais, karo patirtis yra akivaizdi tiek šiame, tiek kituose rašytojo kūriniuose. Kafkos kūrybos tyrinėtojai teigia, kad „Procese“ jis numatė totalitarines ideologijas, kurios netrukus apraizgė Europą, o taip pat išpranašavo to karo prigimtį. Vasario 24 d. Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, prabilta apie tai, kad šis karas pradės kitą Europos istorijos etapą, įves naują pasaulio tvarką. Taigi gali būti, kad ir mes, XXI a. 3-ojo dešimt. europiečiai, kaip ir Kafka, tapęs Pirmojo pasaulinio karo amžininku, išgyvensime lūžio epochą, po kurios pasaulyje įsivyraus nauja tvarka.