„Mamos gaminamo maisto kvapas. Tylus tėčio knarkimas, kuris vis tiek girdisi per visus
kambarius. Nesibaigiantis sesers čiauškėjimas. Švarių skalbinių kvapas. Garsiai grojantis
senelio radijas. Močiutės istorijos vartant šeimos nuotraukų albumus. Juokingi
gimtadienio vakarėliai, kuriuose privalėjo būti torto ir vaikiško šampano. Už apatinių
kelnių prikritę sniego gumuliukai. Plaukų šepetys vietoje mikrofono svetainės koncertui.
Mamos lūpų dažai ir karoliai...‘‘
Tai tik nedidelė dalis atsiminimų, telpančių žodyje NAMAI. Kiekvienas namus jaučiame
ir suvokiame skirtingai, tačiau visi aiškiai žinome, kad NAMAI yra daug daugiau, nei tik
vieta skirta gyventi. Tai vieta, kurioje jaučiamės saugūs, mylimi ir ramūs. Tačiau, kas
nutinka su tais, kuriems namai nekelia tokių jausmų? Kas nutinka tiems, kurie visą
gyvenimą neranda namų? Ir ne fizinių, o tų vidinių, kuriuos statant kartais prireikia ir viso
gyvenimo.
Spektaklyje pasakojama apie tris vaikų namuose augančius paauglius, kurie netrukus
sulauks pilnametystės ir turės išsikraustyti gyventi savarankiškai. Tačiau visų
netikėtumui, socialinė darbuotoja praneša žinią - jiems atkraustys naujoką. Spektaklio
buitinės scenos persipina su vaikų namus jau palikusių žmonių gyvenimais. Šis spektaklis
sukurtas remiantis tikromis istorijomis, dramaturgei Karolinai Urbonei dirbant vaikų
globos namuose.
Tai spektaklis apie prigimtinės meilės dovaną ir nesibaigiančią kelionę savo NAMŲ link.