Pasaulį ištinka totalinė katastrofa, po kurios civilizacija, visi žmonijos pasiekimai pradingsta. Didysis pasaulio gaisras. Viskas, kas anksčiau buvo svarbu ir vertinga – sudega. Išlieka tik vienintelė apdegusi vaizdo kasetė su įrašytu artefaktu iš to pasaulio, kuriame turėjo vertę žmogiškumas ir atjauta, kultūra ir menas, etika ir estetika. Tai paskutinis dingusios civilizacijos, kurioje egzistavo kinas ir teatras, knygos ir bibliotekos, fragmentas. Kas toje kasetėje? 1938 m. juodai baltas prancūziškas kino filmas, kuriuo spektaklyje reprezentuojama visa žmonija – „Ūkų krantinė“ („Le Quai des brumes“) pagal Jacquesą Prévertą.

Išgyvenę po katastrofos žmonės negali susitaikyti, kad jų pasaulis pasibaigė. Išlikęs filmas jiems tampa paskutiniu užsikabinimu ir įrodymu, kad žmonija visgi egzistavo, kūrė ir tikėjo šviesesne ateitimi ne veltui.

Ir žmonės tarp griuvėsių ir nuodėgulių sėdasi žiūrėti filmo – dingusių savo gyvenimų, dingusio pasaulio fragmento.

Vienas įdomiausių ir reikšmingiausių teatro režisierių D. Krymovas gyvena bei kuria Niujorke, JAV. Ten įkūrė savo teatro laboratoriją „Krymov Lab NYC“.