Algimanto Kliaugos drobės žiūrovą visuomet patraukia ryškiais tapybiniais vaizdais, išreikštais per švytinčias spalvas ir tektonišką, energingu potėpiu suformuotą paveikslo struktūrą. Dailininko gebėjimo prakalbinti spalvą bei surasti tinkamiausią tapomo motyvo plastinį sprendimą būtų pakakę užsitikrinant ilgą, sėkmingą ir tolygų tapytojo kūrybos kelią. Tačiau ilgainiui kūrybos uždaviniai ėmė pranokti tradicines ekspresyvios koloristinės tapybos ribas. A.Kliauga kurį laiką intensyviai tapė Lietuvos apylinkių peizažus ir panaudodamas turtingą paletę siekė dekoratyvia maniera perteikti būdingas krašto nuotaikas ir etninę dvasią. Poreikis giliau pažinti gimtąją šalį ir ją suvokti bendrų kosmopolitinių dėsnių kontekste skatino plėsti pažinimo lauką, kaupti įvairialypę informaciją bei ją gretinti, analizuoti. Šis procesas truko ne vienerius metus ir rėmėsi ne knygine, ir ne virtualia patirtimi – viską dailininkas patyrė betarpiškai, matė savo akimis keliaudamas po įvairias šalis, lankydamas muziejus, vaikščiodamas gamtoje, bendraudamas su žmonėmis. Kiekvienas kraštas atnešdavo naujus pojūčius, provokavo tapybinės raiškos posūkius bei plėtė menininko pasaulėžiūros erdvę. Spontaniški įspūdžiai ilgainiui susijungė į vingiuotą kūrybinių ieškojimų grandinę, vedančią link universalaus pasaulio pažinimo idėjos. Ieškodamas jos rakto tapytojas gilinasi į kosmologinius simbolius, antropomorfinius ženklus, spalvų bei formų simboliką.