Parodoje eksponuojami kūriniai nutapyti ant veidrodinės plėvelės, suteikiančios galimybę žiūrovui per atspindį įsitraukti į siužetą, susilieti su paveikslu ir trumpam tapti jo dalimi. Atspindintis paviršius, dažnai naudojamas architektūroje (pastatų fasaduose ir apdailoje), taip pat aviacijoje, paskatino autorių atsigręžti į 1927-ųjų metų vokiečių režisieriaus Fritzo Lango filmą „Metropolis“. Jame per futuristinio miesto, įkvėpto Art Deco bei sparčios technologijų kaitos, vaizdą braižytos šių dienų vizijos (režisierius anuomet žvelgė kone šimtmetį į priekį). Filmo siužete galima įžvelgti dabarčiai aktualias problemas, pavyzdžiui, socialinę nelygybę, skurdo bei gero gyvenimo kontrastingumą, dirbtinio intelekto užuominas, robotizaciją, tačiau svarbu pastebėti ir tai, kad didingas ir monumentalus Metropolis, filme simbolizuojantis ateities miesto perspektyvas, nepadėjo įtvirtinti puošnumu, prabanga alsuojančio Art Deco architektūrinio stiliaus. Parodoje „Dabarties nebūtis“ autorius, pasitelkdamas tiek konkrečius vaizdinius, tiek pačią vaizdavimo techniką kaip užuominą į kitus kultūrinius tekstus ir kontekstus, nagrinėja ryšį tarp dabarties, praeities nesėkmių ir ateities lūkesčių. Čia svarbia tampa nerimastingu laikmečiu gyvenanti visuomenė, atliepiamas jos nepasitikėjimas esamuoju laiku ir vylius pabėgti – blaškymasis tarp nostalgijos ir vilties. Regis, dabarties laikas yra neįtikimas, abstraktus, kuriantis iliuziškumo šydą, švelninantį vidinį sumišimą, gal dėl to, kad tai, kas dabartiška niveliuojasi su dirbtinumu. Juk pasaulyje, prisotintame vizualinio triukšmo, kur apčiuopiamumas dažnai kėsinasi užgožti tai, kas neapčiuopiama, vis išnyra efemeriški, ne visada atpažįstami siluetai, kurie vilioja dabartį apkabinti nežinomybe.