Parodos pavadinimas „Posaulės“ skleidžiasi įvairiomis kryptimis, kurios persipina menininkių instaliacijose bei video kūriniuose. Taip pat tai terminas, kuriuo siekiama apibūdinti optinį fenomeną – atmosferos sąlygų nulemtą saulės atspindį po horizontu. Tokią netikrą saulę – atspindį debesyse – kartais galima pamatyti iš lėktuvo. Netikros saulės reiškinys, pasak filosofo Michelio Serreso, gali būti siejamas ir su „ugnies“, „signalo“ ekonomikomis. Knygoje „The Parasite“(1982) jis tai apibūdina kaip troškimą sukurti saulės imitaciją Žemėje – ryškiausią kapitalizmo atspindį. Serresas aiškina netikrų saulių fenomeną kaip galimus rezervuarus – naftos, dujų, anglies resursus, užtvenktas upes, duomenų bazes ir į orbitą iškeltus, nenutrūkstamą informacijos bei kapitalo tėkmę užtikrinančius palydovus. Lietuvių kalba „Subsuns“ („Posaulės“) skamba ir kaip „daugybė pasaulių“ – taip parodos pavadinimas įgyja ir kitą paskirtį – tampa kvietimu įsivaizduoti alternatyvius sambūvio su pasauliu būdus. Lidija Kononenko (gimusi Lietuvoje) – Londone gyvenanti vizualiųjų menų kūrėja. Savo kūryboje apjungdama skulptūrą, videomeną, tekstus ir garsą ji tyrinėja su žmogiškuoju būviu susijusių mokslinių tyrimų metodologijas. Kononenko darbuose asmeniškumas persipina su analitiniu požiūriu, nagrinėjami įvairūs kūno ir įkūnijimo supratimo būdai – nuo fizinių būsenų, pvz., fizinio krūvio ar užmigimo, vizualinės išraiškos – iki tokių emocijų kaip įsimylėjimas. Per mokslo prizmę žvelgdama į save kaip į vietą, kurią reikia kartografuoti ir prižiūrėti, ji apsvarsto biomedicinos plėtrą į privačias sferas. Geistė Marija Kinčinaitytė (gimusi Lietuvoje)– menininkė ir tyrėja, fotografijos bei videomeno praktikoje tyrinėjanti susvetimėjimą ir nežinomybę. Apskritai jos praktiką apibrėžia susidūrimai su keistumu (angl. eerie), kuris suprantamas tiek kaip komforto zonos – savęs, žmogiškumo, gyvenamosios vietos ar aplinkos – netekimas, tiek kaip budrumas jaučiant dar neidentifikuotą esatį.