„Agnė Gintalaitė nekuria vaizdų. Ji kuria dalykus, kurie egzistuoja tik vaizduose. Ji bando įtikinti žiūrovą nepasitikėti „fotografiniu“ vaizdu. Kodėl reikėtų dar labiau juo nepasitikėti, nei iki šiol? Agnė Gintalaitė įsivietina į fotografijos galeriją su nefotografija, kuri atrodo kaip fotografija. Kas šios parodos autorius, o kas veikėjas? Kas objektas, o kas subjektas – gamta, žmogus ar dirbtinis intelektas? Kas rodo, o kas žiūri? Jei dirbtinio intelekto prašai „žmogaus“, gauni vyrą, o jei „moters“ – vyro žvilgsnį. Menininkės grumtynės su dirbtiniu intelektu vaizdų generavimo lauke – tai grumtynės su nesuskaičiuojama daugybe kitų žmonių, su jų pasirinkimais, su daugumos nuomone, su masiniu skoniu („metastiliumi“ pagal Levą Manovičių), su socialiniais stereotipais, ir su dominuojančiu supratimu apie tai, kas yra menas. Vis dėlto kaip ir bet kuriame meno kūrinyje, svarbiausias čia yra tas, kuris daro sprendimus, kuris atsirenka. Paprastai atrenkami vaizdai be klaidų, bet Agnė šiame procese ieško būtent klaidų, o klaidos kuria hibridišką būvį, kuris virsta tam tikra vaizdine vidinės emocinės būsenos projekcija, jutiminiu ekologiniu nerimu, ribos tarp žmogaus ir gyvūno išnykimu. Agnė Gintalaitė renkasi klaidą. Klaida virsta išsigelbėjimu.“ (Paulina Pukytė)