Atmintis Jonkutės kūriniuose suprantama kaip nepažintos vietos, tapatumo, savasties paieškos. Šią temą menininkė vysto atsispirdama nuo senelių pasakojimų apie priverstinį klajojimą, perkėlimą, kai artimieji prievarta buvo išvežti į Sibirą, kur gimė autorės mama. Menininkės senelis ten ir liko, todėl ją vis dar gelia nežinomybė – kaip ta žemė, artimųjų papasakota, atrodo? Tarsi pažadas vietos, kurioje nebuvai, patiriant laiką, kuriame negyvenai: to kūrėja ieško budriame peizaže, kai vaizdas regimas tarsi periferiniu matymu, lyg vis išsprūstantis iš žiūros ir liekantis kažkur praeity arba rodosi visai nebuvęs, tik įsivaizduotas. Svarstydama, jog kada nors nuvažiuos į tą teritoriją, šiandien supranta, jog dėl rusijos agresijos Ukrainoje Sibiras jau tapo vieta, į kurią neįkels kojos. Lūkestis išvysti ir patirti tą protėvių Žemę neišsipildys. Dabar liko vienintelė šios Žemės liudytoja – mama. Kūryboje Jonkutė siūlo žvilgsniu palytėti laiko trupėjimą, jo nyksmą, išblukindama regimybę iki vos užčiuopiamo vaizdinio, kuris yra nebe žiūroje, o tik tirštėjančiuose atminties sluoksniuose. Parodoje pristatomi tapybos darbai, kurie drobės paviršiais tarsi „išbudindami“ buvusią tikrovę, žymi blunkančius jos pėdsakus ir tampa vis praeinančios dabarties tęsiniu laike – paveikslo plokštuma sujuda vaizduotėje ir tįsta į belaikį regėjimą. Būdraujantys rastis žiūrovo akivaizdoje peizažai slysta iš praeities į ateitį, tarsi žvelgtum pro pasyvų laiką skrodžiančio traukinio langą, ir srūva skirtingose dabartyse.