Algio Griškevičiaus tapyba sapnuoja erdves, fotografijos ir objektai – jų gyventojus. Tai ateiviai, išeiviai ir mutantai, atklydę iš legendų ir pasakų, bet čia tapę realiu gyvenimo faktu. Monumentalios figūros įvaizdina mūsų virsmą nežinia kuo dar nepažįstamame ateities pasaulyje. Nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio Griškevičiaus tapomos vietos yra scenos misterijai, spręsiančiai žmogaus ir pasaulio likimą. Mūsų miestas – tas pats, bet ir baugiai kitas. Naktį čia gali atsitikti bet kas. Menininkas dokumentuoja ne dabartį, o dingusio miesto fantasmagoriją. Kasdienybė čia slepia reikšmes, išduodančias svajotojų netobulumus, nejauką ir baimes. Bet kelią šia interpretacijos kryptimi blokuoja ironija, kurianti pogrindinį prasmės sluoksnį.
