Pasak autoriaus, tai jo tėvo Juozo Lukio fotografinio palikimo remediacija. Fotografijos darytos tremtyje Irkutsko srityje, Alzamajuje, ir keletą metų grįžus į Lietuvą. Fotomenininkas paveldėtus negatyvus atrinko, nuskenavo, techniškai sutvarkė ir atspausdino įvairaus dydžio. A. Lukys pasakoja: „1948 m. gegužę iš nuosavo ūkio Joniškio apskrities Buvainių kaime ištremti Jonas ir Agota Lukiai su sūnumi Juozu, taip pat Kazimieras ir Stanislava Petrauskai su vaikais Aldona ir Algimantu iš Šiaulių apskrities Sauginių kaimo, atsidūrė viename barake. Sunkiai dirbdami, ilgainiui vėl turėjo savą ūkelį. Aldona ir Juozas sukūrė šeimą. Per stebuklą neištremta Juozo sesuo Eugenija po Stalino mirties nusiuntė broliui fotoaparatą. Nuostabiausia, ką pastebėjau tėvo nuotraukose ir kas įkvėpė šį sumanymą, – tai žmogiškas orumas ir grožio poreikis, nepaisant gyvenimo pusbadžiu, patirtos netekties, pažeminimo, fizinės ir psichologinės prievartos. Tėvai grįžo į Lietuvą 1958-ųjų rugsėjį, o aš gimiau lapkričio pradžioje.“ Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veiks iki kovo 2 d.