Kokie buvo 90-ieji? Tas nepaprastas, audringas laikas? Griūva siena, Berlynas apkabina Berlyną ir tampa vienu. Lenkijos solidarumo veidas – paprastas ūsuotas darbininkas iš laivų statyklos, dramaturgas (buvęs scenos darbininkas) Prahoje prišaukia pavasarį. Lietuva – Žalgiris, Roko maršas ir „Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Tai metas, kai architektas užlipa ant scenos, o vėliau leidžia sau pratęsti absurdo performansą Maskvos televizijos studijoje, nuo ko visiems oficialiesiems galutinai nurauna stogus. Tai metas, kai poetai kuria įstatymus, net nekuria – svajoja, o profesorius, pasitelkęs samurajišką ryžtą, atsileidęs sau postringauja pačiame prieblandos bokšto centre. Žmonės savo dainomis tiesiog nupučia užliūliuotus neprietelių tankus tiesiai į Mėnulį. Tai pasakos, beribių lūkesčių, tikėjimo, naujos pradžios (gi viskas įmanoma!), tai amžinos jaunystės metas. Tai – laisvė, jaunystės laisvė, gyvybinga kaip pirmą dieną, kai prieš akis tik skaisti erdvė ir ilgai tramdytas džiaugsmas pačiam ją užpildyti. Kas buvo Moškus? Tapytojas be jokių formalių meno studijų? Gatvės vaikas, augęs ant Pietinio kiemų suoliukų, plačios dailininkų giminės ainis? „Bix‘ų poetas“, kaip jį pristato Nerius Pečiūra savo knygoje „Aš ir Atsuktuvas“? Filosofas, ieškojęs išminties begalinėse kalbose to meto Dramos teatro užkulisiuose? Paprastas „Elnio‘‘ darbininkas, legendų apie Taškentą pasakotojas? Mistikas, skaitęs šventraščius ir kėlęs rankas į dangų-lėktuvus? Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki vasario 16 d.