Jean-Luco Lagarceʼo pjesė ,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ (,,J'étais dans ma maison et j'attendais que la pluie vienne“) – priešpaskutinis prancūzų aktoriaus, režisieriaus ir dramaturgo kūrinys. Pjesė, parašyta 1994 m., likus metams iki autoriaus mirties (mirė nuo AIDS tesulaukęs 38-erių), yra vienas iš trijų (greta ,,Tai tik pasaulio pabaiga“, 1990, ,,Tolima šalis“, 1995) testamentinių dramaturgo kūrinių.

,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ pasakoja apie penkias moteris (seserys, motina, močiutė), daug metų laukusias brolio, sūnaus, anūko. Moterų gyvenimai visą šį laiką tarsi sustoję, įstrigę... Dabar jis sugrįžo ir guli savo lovoje, kurią jos jam saugojo. Miega? Miršta? Mes niekada jo nematome: ar jis iš tiesų ten yra, ar tai tik moterų vilčių, baimių, nuoskaudų, lūkesčių projekcija?

„Man pasirodė gražu, kad pjesė tarsi neužbaigta, kad joje daugiau pauzių nei veiksmo. Tai atveria erdvę interpretacijoms, sužadina norą mąstyti apie meilės, pasiaukojimo, tiesos prigimtį. Šio kūrinio pasirinkimas – visiškai intuityvus, tačiau aktualus tiek man pačiai, tiek ir XXI a. žmogui. Tekste persipynęs tragizmas, gylis ir švelnus humoras veikia emociškai ir atveria plačią ir sudėtingą laukimo temą.“ (Kotryna Siaurusaitytė)

Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus
Žiūrėjau į dangų kaip visada,
Į kelią nubėgantį toli toli.
Aš visada žiūriu vakarais, visada vakarais stoviu iki
išnaktų ant slenksčio ir laukiu, laukiu…
Laukiau, kol ateis lietus ir sudrėkins žemę, takus, žolę
ir nuramins mus.

(Jean-Luc Lagarce. ,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. Iš prancūzų k. vertė Gintaras Patackas)