Atžalynas
Atžalynas
Spektaklis
ket, 10 lap 2022, 19:00,
šeš, 6 sau 2024, 19:00
Kūrėjai
DramaturgasKazys Binkis
Teatro režisieriusJonas Vaitkus
Dailininkas scenografasLauryna Liepaitė
Kostiumų dailininkasDovilė Gudačiauskaitė
KompozitoriusAlgirdas Martinaitis
Šviesos dailininkasVilius Vilutis
Režisieriaus asistentasRegina Garuolytė
Vaidina
Kieraitis Gediminas Siderevičius
Keraitienė Viktorija Kuodytė
Jasius Šiaučiukas Tomas Šečkus
Tijūnas, klasės auklėtojas Povilas Budrys
Žiogas Eimutis Braziulis
Petras Keraitis, našlaitis Mantas Barvičius
Žiogienė Diana Anevičiūtė Vališaitienė
Žiogienė; Geografė Rasa Rapalytė
Direktorius Saulius Balandis
Psichologas Remigijus Bučius
Fizikas; Inspektorius Ramutis Rimeikis
Inspektorius Vytautas Anužis
Gimnastikos mokytoja Neringa Bulotaitė
Barzdžiukas Gediminas Edgar Bechter
Šura Dainius Jankauskas
Šura; Andriušis Elijas Martynenko
Andriušis Aleksandr Špilevoj
Handelis Justas Vanagas
Vytautas Артур Своробович
Pranas Eimantas Pakalka
Motiejus Šarūnas Puidokas
Juzė Arūnas Vozbutas
Marytė Augustė Pociūtė
Birutė Ieva Labanauskaitė
Genutė Paulina Taujanskaitė
Gražina Giedrė Kederytė
Lidija; Keraičių tarnaitė Eglė Valadkevičiūtė
Gimnazistė vokietaitė Inga Stankaitytė
Renginio aprašymas
Kazio Binkio 1938 metais parašyto „Atžalyno“ centre – be kaltės apkaltintas jaunuolis. Net ir niekinamas, jis neatsižada vertybių, nesiliauja tikėjęs gyvenimu ir kitais žmonėmis. Tai nuotaikinga, įtaigi drama, alsuojanti tarpukario Lietuvos optimizmu ir noru aukotis – vertybėmis, kurių taip trūksta šiandien.
Režisieriaus Jono Vaitkaus žodžiais, šis kūrinys gali tapti pavasariniu lietumi šiandienos teatre – nusigręžusiame nuo pamatinių vertybių, linkstančiame į destrukciją ir neigimą. Vaidinti spektaklyje režisierius pakvietė ne tik patyrusius aktorius, bet ir jo paties vadovaujamo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos kurso studentus. Tokios entuziazmu trykštančios kūrybinės komandos interpretuotas „Atžalynas“ – puiki galimybė iš naujo atrasti klasikinę Lietuvos dramaturgiją.
„Berašydamas šį veikalą aš teatrą šiek tiek apgavau ta prasme, kad veikalas išėjo jaunimui, kurio amžiaus sąvoka labai plati – maždaug nuo 12 iki 60 metų amžiaus ir daugiau.“ (Kazys Binkis)
Režisierius Jonas Vaitkus: Šiandien yra prasmė grįžti prie tam tikrų dalykų, kuriuose išlikusi vertybių dvasia. Gal ji iš mūsų taško žiūrint atrodo paprasta, pernelyg nuoširdi, primityviai sentimentali, bet už tų žodžių, kurie ištariami šiame kūrinyje, yra kažkoks spindėjimas. Noriu grįžti prie tos švaros, kuri yra „Atžalyne“. Bet šioje medžiagoje yra ir destruktyvaus prado. Šioje pjesėje jis paliestas labai nežymiai, bet tai rodo, koks yra progreso ir antiprogreso – techninio progreso ir dvasinio antiprogreso – „žengimas“, o kaip tik tai mes dabar matome. Šitos „žirklės“ rodo, kad dabar būtent tos užuominos į destruktyvumą taip suklestėjo, kad „Atžalynas“ šiandien scenoje gali būti kaip pavasarinis lietus. Šiame pastatyme siekiu dokumentalumo, iš aktorių – vidinio jausmo. Svarbu, kad jie turėtų aiškias nuostatas, pasaulėjautą, sugebėjimą rimtai įsigilinti į žmogų – ne sudėtingą, išlaužytą, išblaškytą, sutraiškytą, nesuprantantį savęs, gyvenantį instinktais tarp pinigų ir jausminių aistrų, bet žmogų, kuris turi viltį, perspektyvą, kuris tiki, kad žmogaus gyvenimas yra didžiausia vertybė. Tik tada, žvelgdamas į gyvenimą – nuo gimimo iki paskutinio atokvėpio – pradedi suvokti, kaip vėlai, kaip per vėlai žmonės visa tai supranta: bijo gyventi, jausti ir atsakyti už savo gyvenimą. Man skaitant švarų „eilėraštį“ – koks yra „Atžalynas“ – šie dalykai tampa reikalingi: ir mums, ir žmonėms, kurie dirba prie šio spektaklio.