Parodoje nagrinėjama, kaip kinta menininko raiška per tam tikrą laiką – nuo pradedančio, savo galimybes dar tik atrandančio, iki šiandieninio, dažnu atveju (Aukštaitijos regiono kontekste) jau susiformavusio kūrėjo. Jauni autoriai čia taip pat randa vietos. Neretu atveju jie yra linkę eksperimentuoti, tad nepaisant dar trumpo kūrybinio kelio, pokyčių jų kūryboje taip pat apstu. Šįkart Aukštaitijos dailė kiek sentimentali. Neabejoju, kad tiek atėjusiam žiūrovui, tiek patiems autoriams bus smagu prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo, kaip atrodė pirmieji kūriniai, kaip pasikeitė vaizdavimo būdas, priemonės, temos. Formuojant ekspoziciją tapo akivaizdu, kad nemaža dalis autorių kardinaliai pakeitė savo kūrybos kryptį perėję iš vienos medijos į kitą. Tie, kurie liko ištikimi pasirinktai dailės šakai, kito stilistiškai, žanriškai. Reikia pabrėžti, kad ir pats kūrinių atrankos procesas nebuvo itin lengvas. Neretas menininkas pateikė nebūtinai ikoniškus savo pirmuosius kūrinius, o tuos, kuriuos sugebėjo išsaugoti. Ne vienas nebeturėjo ankstyvųjų darbų, juos teko skolintis iš draugų, artimųjų ir muziejų. Tikiuosi, kad šis procesas leido ir patiems autoriams peržvelgti savo kūrybą naujai, o žiūrovui pasiūlys artimiau susipažinti su pristatomais autoriais. Tradiciškai parodoje atsispindi įvairių dailės šakų atstovų kūryba (tapyba, skulptūra, grafika, keramika, stiklas, fotografija ir kt.). Įdomu tai, kad šalia įprastai dominuojančios tapybos, šiemet aiškias pozicijas užima grafika. Be to, jaunų kūrėjų parodoje taip pat apstu, o tai nuteikia viltingai, galvojant apie Aukštaitijos regiono vizualiojo meno perspektyvas.