Šaltas, pilkas betonas, o lygiai toks pat ir dangus, kuriame kartais, tik kartais išvysdavom saulę. Paklydę gatvėmis bastėmės daugelis, nenorėdami grįžti namo, net sutemus. Slampinėjant tarp betoninių namų, kur kiekvienas kampas savas, kiekvienas veidas žinomas, jau toks iki skausmo matytas ir įgrįsęs. O kartu artimas ir mylimas.

Vakarais skambanti muzika, kurios niekur daugiau pasaulyje neišgirsi - o jei išgirsi - mintimis grįši būtent į tuos šiltus vasaros vakarus. Ši gatvės kultūra su savomis taisyklėmis, savais žaidimais, kai diena iš dienos išbarstom ne vien daiktus, bet ir po dalelę savęs. Ir jau užaugę vaikštant lygiai tomis pačiomis rajono gatvėmis, galime jas surinkti atgal. Ką kiekvienas iš mūsų, diena iš dienos nešasi kartu su savimi ir kartais po truputį pameta? 

Erdvėse skambės muzika ir įrašai, kurie girdėsis iš gatvėje esančių pastatų, tam, kad jie galėtų įkūnyti savo istorijas. Galbūt kiekvienas iš jų slepia paslaptį ir žino, kur galėtų būti tai, ko visi ieško? Galbūt apie tai kalba kieme esanti gulbės skulptūra, metaliniai vamzdžiai ar krentantys vaisiai iš pirkinių krepšių, kurie prabils ir pasakys kur eiti toliau. Tereikia užlipti į laiptinę ir kilti aukštyn. Į laiptinę, kurioje skamba ilgesingi balsai ir aidintys žingsniai atsimušantys į betonines sienas.