Spektaklyje naudojami kūriniai, išversti iš senosios graikų kalbos: Platono „Puota“ ir „Sokrato apologija“ (vertė Merkelis Račkauskas), „Valstybė“ (vertė Jonas Dumčius), „Gorgijas“ (vertė Tatjana Aleknienė), taip pat fragmentai iš Ksenofonto „Atsiminimų apie Sokratą“ (vertė Vanda Kazanskienė), Aristofano „Varlių“ (vertė Antanas Dambrauskas).
Tai jauno režisieriaus Motiejaus Ivanausko spektaklis pagal Platono užrašytas jo mokytojo Sokrato mintis ir diskusijas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje aktorystę neseniai baigęs Motiejus Ivanauskas sako: „Daug kas liudija, kad gyvenime  dažnai svarbus yra „aukso viduriukas“. Kitaip sakant – balansas tarp dviejų priešingų polių. Tai galioja ir psichologijoje, ir politikoje, ir naujo spektaklio struktūroje. ,,Dialoguose“ dėmesį traukia tai, kad Sokrato mokymai lyg ir akivaizdžiai ragina siekti „amžinųjų vertybių-dorybių“ – išminties, saiko, valios ugdymo – tačiau tuo pat metu jaučiama „laisva“ antikinės Graikijos atmosfera, ironiškas Sokrato požiūris į save, pašnekovus ir į paties pasiūlomus pamąstymus. Tai iš karto nuteikia palankiai, nes Sokratas nelaiko savęs visažiniu, o tiesiog iškelia į paviršių tam tikras problemas, kurios tada visiems pasidaro akivaizdžios.“

Sokratas – pagrindinis „Dialogų“ veikėjas, kurį vaidins Vytautas Anužis – savo amžininkams tiesmukai sakydavo, ką mano apie juos ir jų poelgius, o savo samprotavimus pagrįsdavo tvirtais argumentais taip, kad pašnekovai dažnai likdavo nusivylę, nes suprasdavo, kad nebegali paprieštarauti. Visgi, Motiejus Ivanauskas sako, kad dabar tikrai nesinori kurti pamokančio kūrinio, naudojant Sokrato išmintį kaip tiesos etaloną (tam greičiausiai nepritartų ir pats Sokratas, ne kartą sakęs: „žinau, kad nieko nežinau“). Daug paveikesnis atrodo principas, kai epizodai tiesiog paleidžiami „sklandyti“ tarp žiūrovų, paliekant galimybę pasijuokti, prieštarauti, galbūt – sutikti.

„Dialogų“ forma ypač paranki teatre. Kaip žinia, Sokratas, kalbėdamas su žmonėmis,  užduodavo tikslius klausimus, kurie nuvesdavo prie to, kad pašnekovas akivaizdžiai pamatydavo, jog prieštarauja pats sau ir turėdavo pripažinti buvęs neteisus. Šiek tiek archajiška šių dialogų maniera gal ir skamba egzotiškai, tačiau tai suteikia galimybę įžvelgti, o įžvelgus – paryškinti komiškąją Sokrato pasikalbėjimų pusę.