„Didonė ir Enėjas“ yra vienintelė Henry’io Purcell’o sukurta opera, laikantis šiandienės operos žanro suvokties. Be to, tai apskritai viena pirmųjų Anglijoje parašytų operų. Šiame kūrinyje pasitelkta klasikinė mitologinė legenda apie tragišką meilę tarp Didonės – Tyro pabėgėlės, tapusios Kartaginos karaliene, – ir Enėjo, savo noru palikusio Trojos miestą, idant įvykdytų Dievo duotą užduotį įkurti Romos miestą. Šių veikėjų tarpusavio meilei gyvuoti neleidžia kiekvieno asmeninės likiminės misijos, dėl to ji pasmerkta tragiškai baigčiai. Enėjas, vykdydamas savo užduotį, paklusdamas lemčiai, palieka Didonę, kuri miršta sudaužyta širdimi.
Didonės ir Enėjo legendą pirmasis įprasmino romėnų poeto Vergilijaus (70–19 m. pr. Kr.) epinėje poemoje „Eneida“. Šioje istorijoje itin reikšmingas egzilio konceptas: abu pagrindiniai veikėjai yra išeiviai, tai lemia jų susitikimą ir meilę Kartaginoje, o galiausiai ir išskiria. Vis dėlto Enėjas paklūsta savajai lemčiai ir, pasiryžęs vykdyti Dievo skirtą užduotį, palieka mylimąją Didonę, kuri, nepakeldama išsiskyrimo su mylimuoju, pasmerkia save ne tik karalienės statuso prarasčiai, bet ir atsisveikinimui su šiuo pasauliu.