Adomas Juška: „Don Kichotas“ yra neišsemiamas kūrinys, beveik neiššifruojamas, nepasiduodantis jokiai vienai interpretacijai. Idėja jį statyti kilo prieš maždaug dvejus metus. Don Kichotas, kaip veikėjas, man yra žmogiškumo simbolis. Manau, kad jis įkūnija universalų troškimą tapti kažkuo kitu, kažkuo arčiau savo svajonių ir siekių. Pasaulyje, kurį apleido Dievas, žmogų gali kurti tik pats žmogus. Tai ir daro Alonsas Kichana, patikėdamas romanais apie riterius ir pats išjodamas į pasaulį gyventi kaip klajojantis riteris. Tai istorija apie tikėjimą plačiąja prasme. Apie individo susidūrimą su jam nenuolaidžiu pasauliu, apie pastangas primesti tam pasauliui savo įsivaizdavimą, vertybes. Iš esmės tai kūrinys apie žmogaus egzistavimą pasaulyje su kitais žmonėmis. Klaida būtų teigti, jog Don Kichotas vien tiki fikcijomis ir nesuvokia realybės. Iš tikrųjų skaitant knygą pradeda aiškėti, jog ribos tarp realybės ir fikcijos yra beveik nesurandamos, o Don Kichotas daug panašesnis į kiekvieną iš mūsų, nei gali pasirodyti.

Kitas labai svarbus aspektas – Servanteso stilius. Jis neįtikėtinai originalus, ypač vertinant jį to meto literatūros kontekste. Servantesas apžvelgė pasaulį šviežiu žvilgsniu ir pasiekė beprecedentį gyvumą literatūroje. Nė į vieną veikėją nėra žvelgiama iš aukšto. Knygoje nėra nei visiškai gerų, nei visiškai blogų žmonių – Servantesas tam pernelyg subtilus. Moralistinis požiūris tampa visiškai beverčiu. Vienos tikros tiesos nėra – ją keičia dialogas. Don Kichotui reikia Sančo, Sančui reikia Don Kichoto. Jų požiūriai į pasaulį papildo vienas kitą, jie mokosi iš vienas kito ir dialogo dėka abu auga ir keičiasi. Mano tikslas statant šį kūrinį scenoje yra ieškoti originalios teatrinės išraiškos, nebijoti žaisti su įprastom teatrinėm konvencijom – taip kaip Servantesas elgėsi su literatūrinėmis tradicijomis.