D.R. Ramanausko pagrindinė aistra ir tema buvo peizažas, dažniausiai tapydavo natūroje, pasistatydamas etiudininką gamtoje, pamėgtose vietose. Tų vietų buvo nemažai. Tai ir Marcinkonys, jų apylinkės Dzūkijoje, Neringoje, dažniausiai Preiloje, Karklėje, kartais Pažaislyje. Tapė ir urbanistinius peizažus, aišku, dažniausiai Vilniaus senamiestyje, vietose, kurias kasdien praeidavo nuo studijų Dailės institute laikų, o ir dirbtuvę turėjo pačioje senamiesčio širdyje, Liejyklos gatvėje, visai šalia dabartinės Prezidentūros, jos parko, Bonifratrų bažnytėlės, šv. Dvasios, šv. Kotrynos bažnyčių.Tapytojo peizažai nedetalizuoti, nekonkretizuoti topografiškai ir ikoniškai, sunku būtu labai tikslumus mėgstančiam žiūrovui ar dailėtyrininkui atsekti konkrečią vietą, rakursą ar senamiesčio kvartalą bei gatvę, tuo labiau, kad menininkas nesignavo savo tapytų kūrinių, dažnai nematome ir pavadinimų, vietovių toponimai nefiksuojami, nes menininkui nelabai svarbu buvo, matyt, įsiamžinti, palikti ryškų “pėdsaką” Lietuvos dailės istorijoje, jam svarbiausia buvo pats procesas, tapybos esmė, vyksmo ašis, emocijų raiška per tapybinius vaizdinius, nesvarbu ar tai kaimo, ar miesto peizažas, marinistinis etiudas ar natiurmortas.