Vizionieriška Marijos Prymačenko (1909–1997) kūryba yra tapusi legenda ir atpažįstamu ukrainietiškos kultūros simboliu. Savamokslė tautodailininkė yra viena mėgstamiausių šalies menininkių. Jos atvaizdas puošia šalies banknotus, o kūriniai – iliustruotas pasakų knygas, pašto ženklus, animacinius filmukus. Net šešiolika Ukrainos atminties institucijų saugo Prymačenko darbų kolekcijas, jos kūrybos parodos rengiamos visame pasaulyje. Ši paroda supažindins Lietuvos meno mylėtojus su kūriniais, evakuotais iš Zaporižios srities dailės muziejaus. Tai pirmasis tokios apimties menininkės pristatymas Lietuvoje.
Prymačenko yra sukūrusi tapybos, keramikos, siuvinėjimo pavyzdžių. XX a. 7 dešimtmetyje ji įsteigė dailės mokyklą, kurioje dėstė. Šešis savo gyvenimo dešimtmečius ji praleido Bolotnios kaime, Polisės regione. Ten išgyveno Holodomorą, Antrąjį pasaulinį karą, Černobylio katastrofą, sulaukė Ukrainos nepriklausomybės. Rusijai įsiveržus į Ukrainą, buvo sunaikintas Ivankivo istorijos ir kraštotyros muziejus, iš kurio išgelbėtos dvi dešimtys Marijos kūrinių. Šiandien vykstančio brutalaus karo kontekste pranašiškai skamba pacifistinė Prymačenko kūrybos siunčiama žinutė.
Liaudies menininkė Prymačenko debiutavo tarpukariu Ukrainoje rengtose parodose, įsimintinas jos dalyvavimas Ukrainos tautodailės parodoje Paryžiuje 1937 m. Marijos polinkį į meną formavo tėvai, tradicinis gyvenimo būdas, gimtinės gamta, kultūra, istorija. Užaugusi dailidės ir pripažintos rankdarbių kūrėjos šeimoje, Marija paveldėjo kūrybingumą. Vaikystėje persirgtas poliomielitas įkalino ją tarp namų sienų, tačiau neužvėrė durų profesiniam smalsumui. Gyvendama uždarą gyvenimą ji susikūrė erdvų vaizduotės pasaulį, kurį apgyvendino realiais ir įsivaizduojamais gyviais, augalais, žmonėmis. Jame įžeminta valstietiška buitis sugyvena su vizionieriška estetika, dramatiškais XX a. socialiniais įvykiais ir nuo realybės atitrūkusiomis fantazijomis. Prymačenko paveiksluose gausu metaforų ir simbolių, senojo Polisios regiono folkloro, legendų, mitologinių būtybių, komponuojamų ornamento principu.
XX a. 7 deš. išdidėjo jos darbų formatai, menininkė galutinai atsisakė akvarelės, tapė vien guašu. 1968 m. savo šešiasdešimtojo gimtadienio proga nutapyto paveikslo nugarinėje pusėje ji pirmą sykį įrašė dedikaciją. Nuo to laiko panašūs tekstai, paaiškinimai, eiliuoti įrašai, patarlės atsirasdavo dažno kūrinio reverse.
