Garsiojo švedų režisieriaus ir rašytojo Ingmaro Bergmano „Dvasiniai reikalai“ – tai gyvenimo išbandymų bei neįgyvendintų svajonių iškankintos ir susitaikymo su savimi ieškančios stiprios moters Viktorijos portretas. Tai keletas Viktorijos įsivaizduojamų pokalbių su vyru, draugėmis, tarnaite, tėvu, atsitiktiniu sutiktuoju ir pagaliau – su savimi pačia. Žvilgsnis į išdegusią vidutinio amžiaus moters sielą – gluminančiai tiesus ir atviras.
Vilniaus mažojo teatro monospektaklyje, režisuotame Kirilo Glušajevo, Viktoriją vaidina viena ryškiausių savo kartos aktorių Gintarė Latvėnaitė. Spektaklio kūrėjai atskleidžia nerimastingą, nesutramdomą Viktorijos prigimtį ir neišsipildžiusį aukštuomenės moters troškimą tapti aktore. Nepaliaujamai kaukes keičianti Viktorija visą savo gyvenimą paverčia teatro pasirodymu. Teatrą ji įsivaizduoja kaip harmonijos pažadą, kuris suteikia vilties čia, kur gyvename „savo kalėjime, siaubingoj savo vienatvėj, apsupti žiaurumo“, tačiau ją pačią teatras ir pražudo, atimdamas galimybę būti savimi. Scenoje impozantiškoji Viktorija išbando vis kitus vaidmenis, o vaizdo projekcijose regime tarsi visai kitą –tiesą atradusią – moterį.
„Dvasiniuose reikaluose“ spektaklio kūrėjai klausia: ar jums neprimena beprotnamio gyvenimas, kuriame kaukės keičiasi greičiau negu oras? Galbūt tai labiau primena gyvenimo teatrą? Beprotybės gyvenimą? O gal tai tiesiog beprotiškas teatro žaidimas?
