Rimantas Šiekštelė sako, kad „E. Kontrimienės-Degutis kūrybinis laukas – abstrakti, tekstūrinė, gestinė, tapybinė raiška. Tematika dažniausiai remiasi lietuviškų, emociškai patirtų, peizažų motyvais. Paveikslų ciklas „Fata Morgana“ – įkvėptas sudėtingų optinių reiškinių, susidedančių iš kelių miražų formų, kurie atsiranda dėl temperatūros inversijos. Esant šiam reiškiniui, horizonto objektai atrodo ilgesni ir pakilę virš žemės paviršiaus“. „Menininkės ekspresyvi, faktūriška, spontaniška, gestinė tapyba siejasi su Rytų dzenbudistine estetika. Autorė ilgus individualios kūrybos metus nuosekliai dirba šioje srityje, ją dar labiau pralėsdama, nuolat ieškodama naujos plastinės raiškos ir kūrybinių eksperimentų. Menininkė derina įvairias tapybos technikas ir medžiagas – nuo tradicinių aliejinės tapybos medžiagų iki pačių naujausių, pavyzdžiui, „grafiti“, ieškodama skirtingų technikų dialogo“ – pastebi R. Šiekštelė. Vizualiųjų menų kritikės R. Lukauskaitės teigimu, „tapytojos Eglės Kontrimienės-Degutis ciklas „Rūdys ir dulkės“ nuskamba kaip refleksija apie laiko tėkmę ir žmogaus patirties laikinumą. Abstrakčios tapybos drobėse – tai, kas, atrodo, lengvai pamirštama ir prarandama, tačiau kažkada galėjo būti vertinama, kaip amžini bei neišdylantys dalykai. Tai mena ne tik fizinius objektus, bet ir žmogaus patirtis, prisiminimus ir santykius, kurie su laiku blunka ir transformuojasi. E. Kontrimienės-Degutis tapyba, vaizduojanti rūdžių ir dulkių tekstūras ir formas, perteikia šį nuolatinį pokyčių procesą, kuris yra neišvengiamas bei dažnai neprognozuojamas. Rūdys – tai, kas buvo tvirta ir stipru, o dulkės – tai, kas galiausiai lieka po mūsų visų. Paveiksluose vaizduojamos subtilios, miglotos formos bei spalvos sukuria jausmą, kad kažkas yra neapčiuopiama, netrukus išnyks ar jau yra praeities dalis. Tai gali būti ir mūsų gyvenimo trapumas ir supratimas, kaip greitai praeina net reikšmingiausios akimirkos, palikdamos tik silpnus atspindžius mūsų atmintyje“.