Spalva – dėmė – šviesa – kontrastas – kompozicija… Maždaug tokiu eiliškumu gimsta parodos autorės kūriniai. Kūrybos temos ir siužetai klostosi savaime, apie viską, kas supa ar gyvena viduje. Gamta, žmonės, išgyvenimai, emocijos, skriejančios mintys, idėjos. Iš detalių, nuotrupų kuriama unikali istorija, iš šmėstelėjusių prisiminimų, citatų, užuomazgų E. Lipinskaitė bando atkurti pasakojimus apie ypatingus žmones, kupinus emocijos, romantikos, jausmo, džiugesio ir trapių akimirkų. Menininkės kuriamas peizažas tarsi truputį sužmogintas. Tapydama E. Lipinskaitė bando pajausti, ką jai kužda švystelėjusi netikėta šviesa iš dangaus („Vakaro ramybė visada telydi”), išgirsti, kaip kažkas nusikvatoja išvydęs savo atvaizdą baloje („Atmosfera”). Tada ir vėl emocija nuslopsta, ir nuo romantinio peizažo parodos autorė pereina prie konceptualesnių temų. E. Lipinskaitė jau nuo 2015 m. mėgaujasi neišsenkančiomis technikos galimybėmis. Dažniausiai tapydama sluoksnį ant sluoksnio, kol spalva tampa sodri, turtinga ir pilna „patirties”. Pasak parodos autorės, menininkas turi keistis, ieškoti, gilintis, domėtis, būti atviras netikėtiems eksperimentams ir naujų formų paieškoms… Taip visi jos bandymai ir mėginimai susidėjo į savitą vaizdavimo techniką akvarele, kur tarsi atsitiktinė dėmė pavirto į formą, o pulsuojanti linija tarsi užbaigė paveikslo kompoziciją. .