Garso patirtis Vilniaus gete
„Glaistas“ – tai garso kelionė po buvusio Vilniaus geto teritoriją ir trūkinėjančius prisiminimų apie Holokaustą vingius. Kelionės garsinis žemėlapis sudarytas iš specialiai kiekvienai erdvei sukurtų muzikinių fragmentų, o judėjimo kryptį brėžia keturi Holokaustą išgyvenusių, po karo iš gimtosios Vilnos į Izraelį persikėlusių žmonių balsai, „Glaisto“ kūrėjų įrašyti pokalbiuose Tel Avive, Jeruzalėje ir Haifoje, 2019 metų gegužę.
Frida Sohat (g. 1929) kalėjo Vilniaus gete, Kloogos (Estija) ir Štuthofo (Lenkija) koncentracijos stovyklose. Į Izraelį persikėlė 1957-aisiais, nes norėjo susitikti su karą išgyvenusiu tėvu.
Joshua Zak (g. 1929) palikęs Vilnių apsigyveno Haifoje, tapo Izraelio technologijos instituto (Technion) fizikos profesoriumi. 1989 m. atrado Z(k) – Zako fazę, už tai 2014 m. apdovanotas prestižiniu Wignerio medaliu.
Sore Voloshin (1928–2020) vienintelė išgyveno iš daugiau kaip 50 asmenų giminės Vilniuje. Ji buvo Icchoko Rudaševskio, jaunojo Vilniaus geto dienoraščio autoriaus, nužudyto Paneriuose, pusseserė.
Baruch Shub (1924–2020) per karą buvo žydų pogrindinio judėjimo dalyvis. Persikėlęs į Izraelį, tapo skrydžių inžinieriumi. Iki pat gyvenimo pabaigos skaitė paskaitas apie antisemitizmą, buvo įvairių visuomeninių organizacijų narys.
Garso dokumentas, kaip atminties artefaktas, yra pagrindinė kūrinio ašis, aplink kurią driekiasi muzikinės buvusio Vilniaus geto gatvių, kiemų, koridorių, butų, salių, kitų erdvių interpretacijos. Jose girdimi interviu fragmentai praranda grynai žodinio pasakojimo funkciją – įrašuose užfiksuoti garsiniai įvykiai siūlo temas chorams ar elektroninėms kompozicijoms, individualūs pasakojimai įgauna arijų bruožų, balsai įsipina į garsovaizdžius ir tampa visavertėmis muzikinės išraiškos priemonėmis. Viską papildo gausiai naudojami binauraliniai įrašai, suteikiantys ausinėse skambantiems garsams realumo įspūdį.
Taip gimsta savita „Glaisto“ muzikinio pasakojimo estetika, dinamiškas šiandienos Gesamtkunstwerk, kuriame svarbus tampa ir žiūrovo kūnas, jo judėjimas erdvėje.
Kūrinyje balansuojama tarp persikėlimo „į tuos laikus“ ir grįžimo „į šiandieną“. Tyrinėdama tokio persikėlimo galimybių ribas, visų pirma – savo pačių galvose, kūrybinė grupė nesislepia nuo fakto, kad judama šiandienos Vilniumi – sparčiai besikeičiančiu, dažomu ir gražinamu, apsiklojusiu statybiniais tinkleliais, o kai kur dar laukiančiu šviežio glaisto sluoksnio.
Kūrėjai, lydintys žiūrovus kamerinėse grupėse, kviečia drauge pažvelgti į tai, kas slepiasi po glaistu ir apmąstyti svarbius klausimus: ar egzistuoja Holokausto suvokimo ribos? Kur baigiasi atmintis ir prasideda vaizduotė (jei ši takoskyra apskritai įmanoma)? Kokiomis formomis grįžta (ar galėtų grįžti) tai, kas karo metu buvo beveik visiškai sunaikinta?
