Pasak dailėtyrininkės Laimos Kreivytės, Ievos Babilaitės paroda – tai kelionė atminties labirintais. Menininkė bando prisiminti tai, ko pati nepatyrė, bet kas įsirašė į jos gyvenimą iš mamos ir senelių pasakojimų – per žodžius, nutylėjimus, nuojautą. Kūnu jaučiant kartų jungtį. Genai, kraujas, paveldėti sapnai, atsiveriančios senos žaizdos. Ieva atkuria ir kartu kuria atmintį – suteikia jai formą, medžiagą, apgyvendina erdvėje. Menininkė sklaido neišskaitomus praeities puslapius ir verčia juos į savo kalbą. Asmeninę, suprantamą tik jai, ir universalią, suprantamą visiems per simbolius ir archetipus. Susan Sontag rašė, kad atmintis gali būti tik individuali, ji miršta kartu su žmogumi. Tačiau ja galima pasidalinti pasakojant ar užrašant istorijas, kuriant ženklus ir simbolius. Apie tai kalba atminties tyrinėtoja Aleida Assmann. Net jei nesame betarpiški istorijos liudytojai, galime išgyventi ją kaip savo – ne tik individuliai, bet ir kolektyviai. Ieva Babilaitė tiesia tiltus į tremties, išsiskyrimų ir grįžimo istorijas vaizduotėje susiedama senelio ir močiutės prisiminimus, jų daiktus ir savo pačios sukurtas laikmenas. Jos paveikslai, objektai, knygos yra ne tik kūriniai, bet ir laiko saugyklos. Tai savitu būdu surinkta, išdėliota ir vėl sumaišyta atminties biblioteka. Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki sausio 11 d.