Nusimetam viską, ko per daug. Per daug sluoksnių drabužių, per daug grimo, per daug garsų, per daug scenarijaus, per daug spektaklio.
Į šį vasario 14—osios koncertą pasiimam tik tai, kas tikrai tikrai būtina. O patys būtiniausi čia bus balsas ir fortepijonas, nes būtent aplink juodu suksis trys koncerto planetos: violončelė, trimitas ir perkusija. Ar jaučiat, koks derinys? Jau dabar saldu…
Fortepijonas yra mano pirmoji (ir, beje, trunkanti ilgiausiai) meilė. Todėl kai dainuoju akompanuojant fortepijonui, visada grįžtu į pradžią. Pražią, kurioje buvo nevaldomas sceninis jaudulys, drebančios rankos ir lūžtantis balsas. Bet šalia visų šitų dalykų toje pradžioje dar buvo ir beprotiškas noras papasakoti savo istorijas dainomis. Noras, stipresnis už nevaldomą jaudulį, drebančias rankas ir lūžtantį balsą. Kai pritrūkdavau drąsos, fortepijonas visada tapdavo mano užuovėja. Ir gyvenime, ir koncertuose. Jis iki šiol geriausiai man primena, kad gyvenimas susideda iš juodo ir balto, ir kad savo balsą turi absoliučiai visi klavišai. Pasikartokim tai dar kartą.
Šitame koncerte mes švelniai nurengsim mano dainas ir jos atsivers jums tokios, kokios savo esmėje visada ir buvo. Dainos balsui ir fortepijonui. Su trupučiu puošmenų ir planetų sukimosi aplink.
Nusimeskim viską, ko per daug. Į koncertą atsiveskim tuos, kurie būtini. Valentino dienos vakarą praleiskim intymiau.
Tik balsas, fortepijonas ir tavo klausanti širdis.
