Kaip šiuolaikiniam žiūrovui pristatyti įvairiapusę ir iki šiol gana siaurai suprastą rašytojos Žemaitės asmenybę? Toks buvo pagrindinis naujo spektaklio kūrėjų galvosūkis. Teatro užsakymu parašytoje pjesėje Sigitas Parulskis pristato veikėją Dorą. Tai – šiuolaikinė moteris, aktorė, dirbanti jauno režisieriaus spektaklyje. Dora jaučia vidinę tuštumą, blaškosi tarp pareigingos prokuroro žmonos vaidmens gyvenime ir naujo vaidmens teatre. Šįkart jai reikia suvaidinti rašytoją Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę, plačiau žinomą kaip Žemaitę. Kurdama istorinės asmenybės portretą (Žemaitę iš šių laikų perspektyvos galėtume laikyti tikra dvidešimto amžiaus pradžios moderniste) Dora randa atsakymus ir į savo asmeninius klausimus. Julija padeda Dorai permąstyti meilės, karjeros, asmeninių santykių, laisvės ir emancipacijos temas.

Spektaklio sumanytoja ir pagrindinio vaidmens kūrėja – aktorė Jolanta Dapkūnaitė, spektaklį režisuoja Lietuvos nacionaliniame dramos teatre šiuo spektakliu debiutuojantis Kirilas Glušajevas. „Kurdami šį spektaklį vadovaujamės principu „Kuo toliau – tuo arčiau“. Nenorime rekonstruoti Žemaitės gyvenimo, surengti žiūrovams paskaitos ar pakviesti juos į žemaitišką gryčią. Žemaitės asmenybė atsiskleidžia per mažus fragmentus, per tai, ką kurdama vaidmenį apie ją sužino Dora. Juk ne dažnas iš mūsų žinojome, kad Žemaitė buvo įsimylėjusi jaunesnį vyrą, keletą metų (1916–1921) keliavo po Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių kolonijas, sakė uždegančias kalbas, su advokatu Andriumi Bulota ir jo žmona Aleksandra rinko aukas nukentėjusiems nuo karo (surinko per 30 tūkst. dolerių). Taip pat nedaugelis žino, kad jos pamėgta valstietiška skarelė buvo tarsi protesto ženklas, „egzotika“ tarp šilkais pasidabinusių ponių ir kaip rašo Sigitas Parulskis:

„Ką tai reiškia?

Skarelė.

Ar čia koks vaisingumo ritualas? Papročiai, prietarai?

Ne, tai stilius.“