Džiaugiamės, liūdime, pykstame, mylime, juokiamės, verkiame, bijome ar nerimaujame – įvairiausius jausmus išgyvename kasdien. Žmoguje verdančios emocijos ir jas sustiprinantys penki pojūčiai (rega, klausa, uoslė, skonis, lytėjimas) nuo seno traukė mąstytojų bei atidžiai pasaulį stebėjusių kūrėjų dėmesį.
Pavaizduoti turtingą, sudėtingą ir painią žmogiškųjų jausmų paletę nebuvo lengva. Pasitelkiant perspektyvos, šešėlių ir spalvos valdymo įgūdžius pavykdavo sukurti įtaigius daiktiškus pavidalus, tačiau norint atskleisti veikėjų jausenas, psichologinį būvį, reikėjo gerokai daugiau pastangų ir jautrumo. Padėtį apsunkindavo ir tai, kad ilgą laiką laisva jausmų raiška meno kūriniuose nebuvo pageidaujama. Štai didelį pelną dailininkams nešdavusiuose reprezentaciniuose kilmingųjų portretuose emocingos išraiškos laikytos nederančiomis, žeidžiančiomis orumą ir trikdančiomis atvaizdo paminkliškumą. Kita vertus, jausmai galėjo nevaržomai lietis mitologinėse, religinėse scenose ar nusistovėjusių moralinių bei visuomenės normų mažiau paisiusių žemesniųjų sluoksnių atstovų portretuose. Ilgainiui, modernėjant gyvenimo būdui, labiau domintis žmogaus psichologija, vystantis psichoanalizės mokslui, atvirų emocijų dailininkų darbuose daugėjo, o kūrėjai imti liaupsinti už gebėjimą įtikinamai perteikti nuotaiką.
Pojūčių ir emocijų raiškai mene skirtą parodą sudaro dvi teminės dalys: juslės (penki pojūčiai) ir jausmai. Kiekvieną jų iliustruoja XVI a.–XX a. pr. vaizduojamosios ar taikomosios dailės kūriniai, literatų, mąstytojų ir dailininkų naudota naujųjų laikų filosofų ir mokslininkų literatūra, siekusi ištirti, pažinti, klasifikuoti sielos aistras ar kūno jutimus. Ekspozicijoje lankytojus kviečiame ne tik sekti kuratorių pasakojimo pėdsakais, bet ir pasitelkus vaizduotę laisvai interpretuoti meno kūrinius, pajausti, kokias individualias emocijas ir fizines jusles jie sužadina.
