J. Adomavičienės tapyba byloja apie jausmus ir išgyvenimus. Lakoniškais pavadinimais tituluodama savo paveikslus, autorė nedaugiažodžiauja, bet akimirksniu neria gilyn. Dailininkei rūpi ne tik individualūs išgyvenimai, autentiška subjekto patirtis (kur tapyba atlieka savianalizės funkciją), bet ir intuityviai motyvuotas bandymas prisiartinti prie pamatinių žmogaus egzistencijos klausimų. Tokiu būdu J. Adomavičienės kūryba sugestijuoja aktyviai veikiančią intuityvistinės estetikos kryptį. Intuityvistinei estetikai yra būdinga savianalizė, o pati meno kalba yra sąlygojama to, kas nepažinta. Kaip yra pastebėjęs Antonino Artaud (1896 – 1948), iš nepažinto – kito, gimsta noras pažinti save. Šiuo atveju J. Adomavičienė siekia atskleisti pirminę tikrovę, kuri yra jossielos pasinėrimas į savąjį Aš; t. y. ieškantprasmės dailininkė tarsi savanoriškai „panyra į save“. Šiuo atveju ne tik J. Adomavičienė, bet ir kiti šiuolaikiniai abstrakcijų kūrėjai labai dažnai tiria save kaip nežinomą ir šiam pasauliui nepriklausomą prasmę, artėja svarbių „pirminių charakteristikų“ būties link. Filosofas George Bataille (1897 – 1962) tokią menininkų savianalizę vadina vidine patirtimi; čia savianalizė krypsta pirmapradžio savęs ir pasaulio patyrimo link. Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki gegužės 10 d.