Prancūzų rašytojas ir filosofas Albertʼas Camus (1913–1960) pjesę „Kaligula“ parašė 1938 metais. Kūrinio siužetas istorinis, tačiau jį laikyti tradicine istorine drama būtų netikslu. Rašytojui „Kaliguloje“ labiausiai rūpėjo koncentruotai išreikšti savo filosofijai ir meninei sąmonei būdingas neigimo ir teigimo, absurdo ir maišto, vilties ir tikėjimo idėjas.

Lietuvos teatre „Kaligula“ užima išskirtinę vietą: 1983 metais pjesę Kauno dramos teatre pastatė režisierius Jonas Vaitkus; 2004 m. Jaunimo teatre režisierius Ignas Jonynas; 2014 m. – režisierius Vidas Bareikis („No Theatre“); 2021 m. – režisierius Agnius Jankevičius (Nacionalinis Kauno dramos teatras).

„Maištas daro sąmoningą visą patirtį“ – rašo A. Camus. Kaligulos mylimosios mirtis pažadina antžmogį, kuris atmeta tradicines moralės normas ir visuomenės struktūras, kurdamas savo asmeninį moralinį kodeksą. Mane traukia tyrinėti egzistencinės baimės, beviltiškumo ir beprotybės grimztį. Pragaras, kurį kuria Kaligula, yra pasipriešinimas neišvengiamybei. Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp byrančio pasaulio ir bejėgio žmogaus? Šiuo eskizu analizuosiu egzistencinės baimės prigimtį. Druzilos mirtis atvėrė Pandoros skrynią, o degančios rankos yra nepajėgios jos užverti. Kaligula – tai odė nerimui.“ (Jokūbas Brazys)