Kūrinys pasakoja apie legendinį britų karalių, kuris, sulaukęs senatvės, padalino karalystę savo dukterims, tačiau, užuot patyręs dėkingumą, buvo žiauriai pažemintas, apiplėštas ir išvarytas į tyrus. Vis dėlto tai nėra istorija apie senatvę – spektaklio idėjos apima žymiai platesnį temų ratą, nei vieno žmogaus tragedija. Ypatingas spektaklis pareikalavo ypatingo sceninio sprendimo.
Karaliaus Lyro personažą įkūnijo Maskvos Boriso Ščiukino aukštosios teatro mokyklos auklėtinis, Auksinio scenos kryžiaus kavalierius (2011 m.), žymus aktorius Vytautas Anužis. Spektaklyje vaidina beveik visa teatro aktorių trupė.
Pastarąjį kartą Lietuvoje „Karalius Lyras" buvo suvaidintas Klaipėdos dramos teatre (2006, rež. Algirdas Latėnas), o Lyro personažą įkūnijo aktorius Vytautas Paukštė. Dar ši garsi tragedija buvo pastatyta 1983 m. tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre (rež. Aurelija Ragauskaitė, Lyras – Laimonas Noreika) bei Kauno dramos teatre (1937 ir 1961).
***
Britų ir pasaulinės dramaturgijos klasiko W. Shakespeare'o (1564–1616) tragedija „Karalius Lyras" buvo sukurta 1605–1606 m. Tai – autoriaus brandos laikotarpio vėlyvojo periodo veikalas, besipuikuojantis jo garsiausių tragedijų „Hamletas" (1601) ir „Otelas" (1604) paunksmėje; jos tekstas buvo užrašytas, vaidinant pjesę teatro „The Globe" scenoje.
Kaip ir daugeliui W. Shakespeare'o draminių kūrinių, „Karaliaus Lyro" siužetui pasitarnavo kitų autorių anksčiau sukurti tekstai. Antai 1605 m. nežinomo autoriaus buvo sukurta pjesė „Tikroji karaliaus Lyro ir jo trijų dukterų, Goneriljos, Reganos ir Kordelos, istorija"; pastaroji pjesė buvo suvaidinta 1606 m. gruodį Londono „Whitehall" teatro scenoje, ir jos finale Prancūzijos karalius sėkmingai grąžindavo Lyrui jo prarastą valdžią.
Tarp dar senesnių šios tragedijos siužeto ištakų tyrėjai mini viduramžių valiečių metraštininko Geoffrey of Monmouth veikalą „Britų Karalystės istorija" (Historia Regum Britanniae), britų istoriko Raphaelio Holinshedo „Kronikas", publikuotas 1577–1587 m., ir airių bei keltų folklorą. Antai airių ir valiečių mitolgijoje Liras buvo jūros dievybė; taip pat valiečių Leras viduramžių genealogijose yra minimas kaip vienas iš Karaliaus Arturo protėvių.
W. Shakespeare'o sukurta karaliaus Lyro istorija ypatinga tuo, kad antroje pjesės dalyje ji praturtinta pasakojimu apie Lyro karalystės didiką, jam ištikimą Glosterį, kuris tapo savo naivaus pasitikėjimo nesantuokiniu sūnumi piktadariu Edmundu auka ir buvo apakintas. W.Shakespeare'as čia pasinaudojo britų poeto Philipo Sidney'aus (1554–1586) eiliuotu romanu „Arcadia", kur pasakojama apie karalių Paflagonijų, kurį apakino ir pasisavino jo valdžią jo nesantuokinis sūnus Pleksirtus, o jo tikrasis, tėvo atstumasis sūnus Leonatus tapo apkinto ir išniekinto tėvo ištikimu vedliu... Tragedijos teksto IV dalies pradžioje pamišėliu ir vargeta Tomu apsimetęs Glosterio atstumtasis sūnus Edgaras vardina jį neva apsėdusius demonus – paleistuvystės dvasią Obidikutą, nebylių valdovą Hobididansą, vagių karalių Mahu, žmogžudžių demoną Modo, maivymosi ir kraipymosi demoną Flibertidžibetą ir kt. Visi šie demonų vardai ir jų charakterisitikos autoriaus buvo paimti iš to meto populiaraus veikalo „Pareiškimas dėl skandalingų Popiežiaus sukčiavimų", kurį 1603 m. sukūrė ir publikavo protestantų teologas rašytojas, o vėliau – Jorko arkivyskupas Samuelis Harsnettas (1561–1631). Keliuose W. Shakespeare‘o tragedijos „Karalius Lyras" epizoduose atsispindėjo to metų protestantų ir katalikų priešprieša Britanijos karalystėje. Taip pat 1605 m. įvykę didieji Saulės ir Mėnulio užtemimai itin baugino Britų salyno gyventojus, karalystėjo buvo itin paplitę visokiausio plauko pranašautojai, žadėję greitą pasaulio pabaigą, ir egzorcistai, skelbę save demonų išvarymo specialistais. Visa ši apokaliptinė ir demonų siautėjimo atmosfera yra puikiai atspindėta tragedijoje „Karalius Lyras" ir yra šios istorijos neatskiriama dalis.
***
Šiame spektaklyje Vilniaus senasis teatras naudoja naują rusų vertėjo Grigorijaus Kružkovo vertimą iš anglų į rusų kalbą, kurį autorius neatlygintinai suteikė mūsų teatrui. Jo išverstų anglų poetų sąraše – Thomas Wyatt (1503–1542), George Gaskoigne (1525–1577), John Donne (1572–1631), William Shakespeare (1564–1616) ir kt. Apsigynė disertaciją Kolumbijos (JAV) universitete. Kelių prestižinių literatūrinių premijų laureatas, žurnalo „Novyj mir" nuolatinis autorius.
„Seniai svajojau išversti „Karalių Lyrą", – rašo G. Kružkovas. – Vis nesiryžau ne vien todėl, kad man trukdė kitų vertėjų autoritetai, – tokių, kaip Borisas Pasternakas, – bet ir atsakomybė atžvilgiu pjesės, kurią visuomet vertinau, kaip geriausią W. Shakespeare'o kūrinį. [...] Pjesę supa gausi mįslių aura. Viskas joje provokuoja vaizduotę – ir tai, kad ji buvo parašyta vienu metu su Miguelio de Servanteso „Don Kichotu", ir tai kad Edmundo personažo prototipas yra W. Shakespeare'o jaunesnysis brolis, aktorius Edmundas, ir sąsajos su airių ir keltų folkloru..."
Poetui, vertėjui, eseistui Grigorijui Kružkovui buvo įteikta Aleksandro Solženicyno literatūros premija.
Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
