Ar kada pagalvojote, kodėl taip pasiilgstame vaikystės namų? Kodėl taip norime grįžti į juos? Šis spektaklis – tai sugrįžimas į vaikystės erdvę, kupiną neatsakytų klausimų.

„Kelionėje namo“ susijungia skirtingos meno sritys: šokis, vaidyba, muzika ir literatūra. Spektaklio ašis – tėvų ir suaugusių vaikų santykiai bei pastangos kalbėtis apie tai, kas skaudu, nutylima, bet tikra, – ko nedrįstame ar nemokame vieni kitiems pasakyti.

Scenoje skamba gyva muzika ir papasakojamos dvi istorijos, sutelpančios vienuose namuose. Pirmoji – laisvės ir meilės samprata pagal amerikiečių rašytojo Richardo Bacho apysaką „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Antroji – kaltės ir nesusikalbėjimo tema, spektaklio kūrėjų gvildenta dalinantis asmenine patirtimi repeticijų metu ir tapusi jauno lietuvių dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pjesės objektu.

Pasak režisieriaus Vido Bareikio, „Kelionė namo“ yra spektaklis apie vaikystės namus, mėginant galvoti, kas jie yra, kada iš jų išeiname ir kodėl sugrįžtame: „Nors gyvenu vos už kelių kilometrų nuo savo tėvų, labai dažnai galvoju, kodėl ta „kelionė namo“ yra tokia sunki? Iš kur kyla tas nesusikalbėjimas ir skirtumai tarp tėvų ir vaikų? Kas būtų, jei vieną dieną susėstume ir apie viską išsikalbėtume? Taip, kaip artimiausi žmonės“, – klausia spektaklio režisierius.

Spektaklyje ryškiai išsakoma ne tik vaikų, bet ir namuose vienų likusių tėvų pozicija. Jei suaugę vaikai kalba šokiu, tuomet tėvai prabyla organiškais M. Nastaravčiaus tekstais, klausdami: „Jums lengva išvažiuoti. Galite viską palikti ir išvažiuoti. O tada staiga sugrįžti ir pasakyti – labas vakaras, štai ir mes, ar pasiilgote? O ką daryti mums? Sėdėti ir laukti?“.