KOBA – tai (seno žmogaus monologas), pagal garsiąją Edvardo Radzinskio pjesę!

Spektaklyje skamba gruzinų liaudies muzika.

Populiarus rusų rašytojas Edvardas Radzinskis (g. 1936 m.), didelis istorijos žinovas, ne kartą savo kūryboje atsigręžė į Stalino asmenybės fenomeną. Apsakyme „Koba“ (seno žmogaus monologas) giliai ir negailestingai atsiskleidžia visa despotiška diktatoriaus esmė ir  visuotinė baimė, daugelį metų kausčiusi milijonų žmonių protus ir širdis...

Istorija pasakojama vieno iš vado draugų - Fudzi – lupomis. Tačiau šiems žodžiams galėtų pritarti bet kuris kitas iš tų, kurie pažinojo Staliną, matė jį ar tiesiog kvėpavo su juo tuo pačiu oru. Daugelį metų Fudzi ir Koba dalijosi „vienu kepaliuku duonos, viena tremtimi“. Galiausiai jie pasidalino bendru džiaugsmu – Revoliucijos pergale. Jie vertino ir gerbė vienas kitą. Tačiau Stalinui nepakako bendražygių meilės ir garbinimo. Jis norėjo karaliauti ir dominuoti kiekvieno mintyse ir širdyse. Taigi revoliucionierius - kovotojas Koba virto diktatoriumi Stalinu. „Jei kas nors būtų mums užsiminęs, kuo taps mūsų nelabai raštingas draugas, gana prastai kalbantis rusiškai! Jei tik kas nors būtų užsiminęs mums ir visiems tiems plepiams, kurie tyčiojosi tada iš Kobos...“

Kas vyko toliau, visiems yra žinoma. Kobos „priešai“ pradėjo nykti, o po jų pradingo beveik visi jo draugai. Paklusnumas ir tyla tapo nepakeičiama išlikimo sąlyga. Stalinas sunaikino milijonus savo bendrapiliečių ir mainais gavo vergišką visos šalies garbinimą. „Mes sėdėjome savo ankštame kambaryje. Mano žmona sėdėjo netoliese ir susižavėjusi žiūrėjo į Kobą. Jai jis buvo Dievas, nusileidęs tiesiai iš dangaus į mūsų apgailėtiną patalpą. Koba pasisodino mano dukrą ant kelių, o ji, nedrįsdama pajudėti, sėdėjo ant kelių “Geriausiam viso pasaulio vaikų draugui“. Gerai žinomas aforizmas sako: „Revoliucija, kaip ir Saturnas, suryja savo vaikus! Tai atsitiko Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu, kai Paryžiuje buvo nuverstos statulos – iš pradžių karalių, paskui revoliucionierių. Tas pats nutiko ir Rusijoje po kurio laiko. Istorija kartojasi, bet mes iš jos nepasimokome.

Tačiau istorija nėra toli: skausmas, ašaros ir kraujas yra labai arti. O „visų laikų ir tautų tėvas“ Josifas Stalinas, žmogus, „nužudęs daugiau nei bet koks maras“, atrodo, neskubėdamas vaikšto netoliese, rūko savo amžinąją pypkę ir tyliai niūniuoja savo mylimą „Suliko“. Ir nuo šio artumo darosi baisu...