Kai kultūrinės hegemonijos keičia savo normines galios formas ir nebegalima identifikuoti tų pačių dominavimo matricų, kurios ilgą laiką buvo būdingos institucijoms, kyla klausimas, ar vis dar įmanoma subversyvi intervencija į organizmą, kurio stiprybe tapo atvirumas ir įtrauki įvairovė? Kur slypi alternatyvių idėjų skleidimo, pasipriešinimo, opozicijos potencialas? Ar įmanoma veikti išvengiant dalyvavimo sistemoje, ir ką reiškia šiandien būti autsaideriu? Autsaideriai bando pasaulį atpažinti tokį, koks jis yra, būti realistais, būti dalimi, atrasti ir žemėlapiuoti neištirpstančių ledynų lytis, pirštu rodyti į heterogeniškas erdves homogenizuojančias vertybes, intelektines madas, savireferencinius socialinius ryšius ir vidinius antagonizmus. Bet jei norime ką nors pakeisti, mums nereikia atmesti to, kas jau yra sukurta, mums reikia rasti sąlygas infiltracijai, galimybes veikti sistemos viduje, būti diversine grupe, „penktąja kolona“, kuri eksploatuoja institucijų pažeidžiamumą – jų atvirumo pažadą, leidžiantį pramušti baltų plokštumų išores ir užskvotinti už jų esančias erdves, subversiškai pasinaudoti gravitacijos centrais ir jų infrastruktūra, atminties kūrimo ir ateities kontrolės galiomis, suvirpinti sustabarėjusią kaitą ir pasinaudoti, siekiant apgriauti konsensuso regimybę.