tapytojos Kristinos Gudonytės-Dūdienės paveikslų paroda „Vilnius – Kunigiškis“, skirta autorės prisiminimams apie vaikystę Lietuvos kaime.

tarpukario dailėje kaimo gyvenimas ir tautodailė tarnavo kaip tektonikos tapyboje pavyzdys – kaip įkvėpimo šaltinis formų apibendrinimui, schematizavimui bei formų sintezei. 

Socrealizmo tapyba kruopščiai modeliuojamas liaudies gyvenimo temas pasitelkė kaip atsvarą visos istorinės Vakarų Europos dailės siužetams. 

Sovietmečio tapyboje ieškota kaimiečių bei darbininkų gyvenimą atspindinčių natūralių, prigesintų, žemiškų koloritų, priešpastatytų tariamai ryškioms, iškreiptoms ir dirbtinėms „miesčioniškoms“ spalvoms, o vėlesnėje „atšilimo“ laikotarpio tapyboje iš dalies grąžintos tarpukario nuotaikos – kurti apibendrinti vaizdai, savitos formų stilizacijos ir – kaip šitoks kūrybinis būdas buvo įvardintas tarpukario profesinėje literatūroje – tektonikos ir jausmingumo bei poetiškų metaforų dermė, geriausiai atsiskleidusi Augustino Savicko (1919–2012) tapyboje. 

Atmetus šias prieigas – ką galima matyti kaimo temose be praeities kontekstinio bagažo, kurį tokio siužeto darbams suteikdavo ankstesni laikotarpiai? 

jie tarnauja kaip spalvingi vaikystės įkvėpti prisiminimai apie tuometinę kaimo atmosferą. 

Šį – per nuo rutinos atribotos mažos asmenybės ir šviesių prisiminimų prizmę filtruotą – matymą sufleruoja tiek atskiros paveikslų dalys (prabėgantis katinas, mokyklinis portfelis), tiek hiperbolizuotas mastelio suvokimas (milžiniški cikorijų, ramunių, žibuoklių, bulvių ir kitų augalų žiedai, didžiuliai naminiai gyvuliai ar paukščiai). 

Tarsi matomi vaiko, paveikslų žmogiškų veikėjų veidai neturi išryškintų asmenybės bruožų, tačiau yra abstrahuoti ir archetipiški, labiausiai pabrėžiantys tarpusavio santykius – tai yra šeimos ar kaimo bendruomenės narių, o ne asmenybių atvaizdai. 

Darbuose pasitelktas kruopščiai suderintas koloritas, kuomet epizodines scenas (momentines atsiminimų fotografijas) primenantys paveikslai labiausiai išsiskiria vaiskiomis, pavasariškomis spalvomis ir šešėliuotais trobų ir paunksmių siluetais. 

Ženkli tapytojos darbų dalis išsiskiria dideliais nepadengtos drobės plotais, ant kurių yra eskiziškai dėliojamas spartus, momentinis spalvotas piešinys. 

Ši darbų atlikimo technika atliepia XX a. vidurio ekspresionistų tapybą.

To laikmečio dailininkai – Ernestas Liudvikas Kirčneris (Ernst Ludwig Kirchner) (1880–1938) arba litvakas Markas Čagalas (Marc Chagall) (1887–1985) – buvo įpratę dirbti akvarelės technika, kurioje platūs, dažais nedengti popieriaus plotai buvo labiau įprasti nei tapyboje.