„Mūsų cirkas nedidelis, tačiau jame plaka didžiulė širdis“, – sako „Laisvės arenoje“ nusenęs Liūtas Karalius. Čia susibūrę žvėrys bando įrodyti, kad dar gali būti kažkam reikalingi. Įkalinti iki gyvos galvos, jie veržiasi į laisvę, kad susigrąžintų slėptą prigimtį ir atsivertų vienas kitam, kuo išties yra ar norėtų būti. Deja, neretai laisvė ir tiesa atneša ne laimę, o nusivylimą…“
Herkus Kunčius
„Herkaus Kunčiaus pjesė yra daugiabriaunė. Ją perskaičius pirmą kartą, galima lengvai nuslysti į barokinį groteską, kuris ir liks Moljeriškoje traktuotėje. Tačiau pjesė tyrinėja žmogaus sielą, pjesė atlieka žmogaus dvasinį pjūvį, kur tiriamos individo pasąmoninių klodų elgesio normos, pridengtos cirko personažais, savaime turinčiais archetipus.
Rašytojo LAISVĖS ARENA, tai tarsi Ibseno „Peras Giuntas“, keliaujantis laike, cirko arenoje, per mūsų sąžinę, ištvirkimą, pasimetimą ir Dievo teigimą, kur Jis (Jėzus Kristus), čia pat nukryžiuojamas ir vėl prikeliamas naujam nukryžiavimui. Tai tampa cirku ir tragedija sykiu. Pjesės autoriaus personažai sujungti tarsi į visus Viljamo Šekspyro personžus, jų molekulines transformacijas – Hamletas, Ofelija, Gertrūda ar Ričardas III, Karalius Lyras.
Man buvo svarbu pabrėžti šias transformacijas, įvykius scenoje, kurie veikiau sukrečia, kelia daug klausimų: kada mes esame žvėrys, kada mes esame žmonės, koks ir kur tas momentas, kai žmogus praranda save ir tampa žvėrimi, gyvūnu.
Tai siekta parodyti ir scenografijoje, kostiumuose (dailininkas Artūras Šimonis), kurie puikiai unifikuoja visus personžus, leisdami kvėpuoti pagrindinei idėjai: kas mes esame, kuo tikime?…
Tokia ir mano muzika šiame spektaklyje. Taškas ir brukšnys“.
